Jūs esate čia:nuotaika»Po Lietuvą dviračiais
Antradienis, 15 sausio 2013 16:39

Po Lietuvą dviračiais

Parašė  Diana Stungurienė
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Po Lietuvą dviračiais (2008 liepos 3-11)

Kai už lango šalta ir sninga, kai vasaros žaluma paslėpta po baltu apklotu, kai meškos įsitaiso žiemos miegui, kas belieka žmogui - grįžti į pačias maloniausias prabėgusios vasaros akimirkas. Kai buvo šilta, saulėta, kai nakties tamsa vos kelioms valandoms paslėpdavo pasaulį, kai maistas būna pats pigiausias, o žemė - tokia šilta, kad miegoti galima ir palapinėje.

Dar mėnuo, kitas – ateis ir praeis kalėdos, prasidės nauji metai, saulė vis dažniau užsibus padangėje, o mintys vėl pradės suktis apie keliones, bet jau būsimas, ateinančios vasaros.

Tačiau dabar, kai prasidėjo didysis ramybės laikotarpis, kai lauke šalta, tamsu ir niekur nesinori eiti, o verslininkų siūlomos pramogos tik išvargina ir išsekina, geriausia prisiminti tik ką praėjusią vasarą ir tuo pat metu pradėti kurti kitos, artėjančios vasaros planus...

Jau gerą dešimtmetį kiekvieną vasarą, kai „prasideda“ toks trumpas Lietuvoje dviračių sezonas, savaitei ar kelioms važiuojame per Lietuvą dviračiais. Pasirenkame maršrutą ir važiuojame tėvynės keliais ir keleliais – lėtai, jei lyginti su automobiliu, bet turiningai. 100km atstumas mašina, autobusu ar traukiniu įveikiamas vos per kelias valandas, o va dviračiu tokį atstumą vargiai įmanoma nuvažiuoti per dieną, gali prireikti dviejų-trejų, o gal ir daugiau dienų. Todėl šis atstumas tampa ištisu gyvenimu, kai svarbiausiu dienos tikslu tampa susirasti gražią ir saugią vietą nakvynei ir laiku sustoti pailsėti, kad neištakyti jėgų per pirmąsias kelionės dienas. Tai suprasti gali tik tas, kuris bent kartą buvo išsiruošęs į žygį pėsčiomis ar dviračiu, nes kažkieno užrašyti žodžiai taip ir liks žodžiai, jei atmintyje neatsiras prisiminimo, galinčio tuos žodžius paversti išgyvenimu.

Keliauti po Lietuvą dviračiais – didelis iššūkis aplinkiniams ir sau. Lietuvoje, mūsų mylimoje ir brangioje šalelėje, dviratininkas priskiriamas ubagiškiausiai tautos daliai, jei nebūtų baudžiama už sužalojimą, tikrai ne vienas vairuotojas mielai „nustumtų“ dviratininką. Mašinų vairuotojai dviratininkus niekina ir kiek įmanydami stengiasi jiems pakenkti ir, svarbiausia, pažeminti. Lietuvoje dviratis nelaikomas patogia ir pigia susisiekimo priemone, ir naudojamas jis daugiausia nuvažiuoti prie karvių ganyklose. Nors, atrodo, šiandien ir čia dviratis jau baigiamas išstumti – ne sykį teko stebėti, kaip melžti karvių atvažiuojama mašinomis, kurių bagažinėse ir bidonai telpa, ir vanduo pagirdimui atvežamas. Kai dviračiu važiuoja vaikai, niekas į tai nekreipia dėmesio – juk vaikystė praeis, bet vyresnis žmogus ant dviračio lietuviui visada sukelia sumaištį. Dviratininkas yra keistai nužiūrimas, akyse atsiranda nepasitikėjimas ir panieka – ypač atokesnėse, ne kurortinėse zonose. Kam važiuoti dviračiu, ar gi neišgali nusipirkti mašinos? Tokie mąstytojai net nežino, kad dažnas dviratis yra brangesnis už mašiną, apie kurios metus ir būklę geriau net neužsiminti, nekalbant apie oro teršimą. O oras – tai pagrindinis žmogaus gyvybės šaltinis, ne maistas ir net ne vanduo.

Visos tautos turi trūkumų ir visos jos įvairiausiais būdais stengiasi juos paslėpti, bet perdėtas noras dažnai padaro „meškos paslaugą“ – trūkumas dar stipriau išryškinamas. Prieš pradedant apkalbėti kaimynus, pirmiausia bandykime pažinti save, savo tautą. Istorija rodo, kad Lietuva, „stovėdama“ Europos-Azijos kryžkelėje, visų karų ir perversmų metu stipriai nukenčia – miestai ir kaimai dega, sunaikinami pastatai, daugybė žmonių praranda namus. Štai jums ir hiperbolizuotas lietuvio noras turėti savo namą. Suirutės metu visada trūksta maisto, todėl lietuviai ypač mėgsta didžiuotis pilnu šaldytuvu, kvepiančiu skilandžiais ir dešromis – sotumas taip pat turto išraiška. Šiandien turtą Lietuvoje jau atspindi ir prabangios mašinos. Todėl važiuojantis dviračiu žmogus be jokios abejonės yra biednas.

Nors daug kalbame, kad norime būti ir esame europiečiai, Europa mums, lietuviams, nesuvokiama daugelyje sričių. Gal todėl, kad Europos sąjunga sukurta finansiniu pagrindu, daugiau rūpinamės bankų gerove, nei žmonėmis. Gal todėl ir kalbėdami apie turizmą, svajojame apie prabangių viešbučių ir kurortų statybą, vėl nuošalyje palikdami žmogų ir jo norus. Lietuva nedidelė šalis savo teritorija, dažnam užsieniečiui ji per maža, kad keliauti mašina, o kitų būdų pati Lietuva nesiūlo. Mums, lietuviams vis dar atrodo, kad didžiausia žmogaus siekiamybė turėtų būti komfortas, deja komfortas yra pirmutinis senatvės požymis. Vadinasi, jau užmirštos jaunystės svajonės, jau dingo jaunystės laisvės ir nepriklausomybės troškulys, beliko nenumaldomai artėjančios mirties baimė ir kasmet didėjanti ligų puokštė. Taip kurdami prabangų ir brangų komfortą savo šalyje uždarome kelius jaunystei ir svajonėms – kodėl tada stebimės, kad jaunimas bėga iš Lietuvos? Šiuo požiūriu senoji Europa gerokai jaunesnė už Lietuvą – konservatyvią ir nejudrią sukriošelę. O gal priežastys visai ne tos? Gal tikrai kelių bankų, tai yra jų valdytojų, bankrotas yra svarbiau nei visos tautos ateitis?

Keliauti dviračiais europiečiai mėgsta ne tik po savo šalį, bet ir į svečias šalis nuvyksta. Atvažiuoja jie ir į Lietuvą: kelionės metu sutikome keliaujančius dviračiais austrą ir italą, bei vokiečių porelę. Visi jie važiavo į Neringą. Susitikimai buvo trumpi, kalbos barjeras trukdė išsikalbėti, todėl neklausinėjome jų apie Lietuvos kelius ir vairuotojų mandagumą. O ir kam? Juk ir patys viską patyrėme ir galime kitiems papasakoti: dviratininkas Lietuvos keliuose jaučiasi kaip pavojingame kliūčių ruože, kūnas jo nepaslėptas po storu metalo šarvu, todėl reikia labai ir labai saugotis – nes Lietuvos keliuose karaliauja aklas greitis, grubumas ir panieka. Pavojai padidėja per pietus – alkani lietuviai vairuotojai ypač suagresyvėja. O ir keliai Lietuvoje nepritaikyti dviratininkams – dviratininkai į turistų skaičių neįtraukiami. O ir kam? Štai čia jau kitataučiai matuojami lietuviškais matais – tik vargšas gali važiuoti dviračiu! Todėl ir nedidėja dviračių takų Lietuvoje, jie nenumatomi remontuojant senus ir tiesiant naujus kelius. Net šalikėlės nepritaikytos dviračiams – išpiltos jos stambia skalda ir labai siauros, dažnai užsibaigiančios stačiais šlaitais be jokių apsaugos tvorelių. Vos vieną kitą kelio atkarpą Lietuvoje galima pravažiuoti padoriu dviračių taku – neišdaužytu ir neapžėlusiu krūmynais.

Nežiūrint visų nepatogumų ir sunkumų, kelionė dviračiu teikia daug žavesio. Po kiekvienos kelionės jaučiamės atjaunėję – ne tik kūnu, bet ir dvasia. Dingsta per žiemą susikaupę riebaliukai, sąnariai sutvirtėja, o veido spalva iš pilkos vėl sveikai parausvėja. Dviratis neleidžia senti ir sustabarėti. Dviračiu keliaujantys žmonės negeria ir nerūko – juk pedalus jie mina savo jėga, todėl ją brangina ir tausoja.

Į kiekvieną kelionę išsiruošti yra sunku, nepriklausomai kur ir kaip ji vyks, kokiu transportu teks keliauti. Sėslus gyvenimas tarsi „priaugina“ žmogų prie vietos. Žmogus tampa lėle, pritvirtinta prie gyvenamosios vietos kažkokiomis nematomomis gijomis, kurios laisvai ir nevaržomai leidžia judėti tik įprastiniu, kasdieniu maršrutu: namai, darbas, parduotuvė ir t.t., ir panašiai. Judėjimą stipriai įtakoja žmogaus mintys – jei jis galvoja apie darbą, tai į darbovietę jam kelias atviras; jei galvoja apie sodą ir jame prižiūrimus augalus – tai ir iki ten kelias bus laisvas; jei savaitgaliais žmogus važiuoja kaimą pas tėvus ar senelius – ir šis maršrutas, nors gal jis sieks 100 ar daugiau kilometrų, bus lengvai įveikiamas. Žodžiu, judame tais keliais ir pas tuos žmones, apie ką nuolatos galvoje.

Tačiau vos mintys pradeda suktis apie nežinomus tolius ir atstumus, prasideda trukdymai ir stabdymai. Kodėl? O gi mes pradedame draskyti pačių sukurtą judėjimo voratinklį – juk tada įprastinis maršrutas ir kasdien sutinkami žmonės kaip ir nustumiami į antrą planą. Kam patiks staiga pasijusti antraeiliu, netgi visiškai nereikalingu ir užmirštu? Todėl, jei žmogus stačia galva pasineria į darbus, jei namai jam tampa turtu, kurį nuolat reikia puoselėti ir prižiūrėti, apie keliones jis gali pamiršti. Juk joms savo mintyse jis neskiria nei trupučio laiko, o dažniausiai netgi nubaido kaip įkyrias mintis, vos tik akyse sušmėžuoja kokia sena, užguita ir beveik pamiršta svajonė. Taip bėgant metams vieni tampa seniais, o kiti, judrieji, jų akyse „tampa“ nesubrendėliais, kuriems tik lakstyti, kad tik nesirūpinti gerbūviu.

Mums taip pat kiekvieną kartą pradėti kelionę būna nepaprastai sunku: tarsi iš gausybės rago pasipila neužbaigti darbai ir rūpesčiai. Jei kelionė būna įrėminta į bilietų laiką, išvykimo atidėti neįmanoma, bet juk važiavimas dviračiu tokio starto neturi. Todėl, net nepajutome, kada pradėjome atidėlioti kelionės pradžią: dar ten reikia užbėgti, dar čia reikia užbaigti: rytas-vakaras, rytas-vakaras, jau ir savaitė pralėkė... Tačiau mes užsispyrę, todėl nepasiduodame ir kasdien nors akimirką skiriame kelionei – apžiūrime per žiemą užmestą palapinę, įsigyjame naują dviračio remonto priemonių dėžutę, nusiperkame šokolado plytelę ir slepiame ją vis tame pačiame kelionės krepšyje. Jau ir daržai piktžolėmis ėmė želti – nesibaigiančių rūpesčių karuselė sukasi vis greičiau ir greičiau. Kol vieną akimirką pajuntame – viskas, mes jau laisvi, galime judėti, bet juk pats vidurdienis, karštis, mašinų gatvėse begalė, o per miestą važiuoti teks gerą 10 kilometrų. Tačiau mūsų jau niekas nebegali sustabdyti, sėdame ant jau kelias dienas mus „laukiančių“ dviračių ir pirmyn. Važiuojame neatsigręždami, kad tik neprisimintume kokio nepadaryto darbelio, skubame iš mus įsukusios rutinos į kelionę, apie kurią kol kas dar nieko nežinome, bet ji jau prasidėjo, ji mus jau traukia nematoma virve, kuri kiekvieną akimirką vis stiprėja, kol galiausiai sutrauko nusistovėjusių kasdienių maršrutų tinklą. Skubame, nuo dviračio „nušoka“ prastai pritvirtinta kuprinė – ačiū supratingam vairuotojui, palaukusiam, kol nuvarėme dviračius ir susirinkome daiktus, nukritusius ant paties įvažiavimo į kiemą. Skubame, pagaliau pravažiuojame paskutinę reguliuojamą miesto sankryžą ir mes jau už miesto, galime ramiau atsikvėpti, nes keliolika kilometrų važiuosime labai padoriu dviračių taku, kuris primena, kad Šiauliai kažkada garsėjo kaip dviračių miestas – čia jie buvo gaminami, čia jiems buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Sustojome kelioms minutėms, nubraukėme prakaitą nuo kaktų, atsigėrėme vandens ir pirmyn – kelionė prasidėjo!

Prieš pat Bubius aplenkė vaikų būrys, tačiau vos už kilometro mes aplenkėme juos jau stovinčius – vienam sprogo padanga, vaikai tam nebuvo pasiruošę, nebuvo pasiėmę jokių įrankių. Padėti jiems negalime, juk jų žygis vos vienos dienos, ir miesto daugiaaukščiai vis dar matyti, o mums reikia skubėti, juk kelionė tik prasidėjo, žiūrėk, koks nenutrūkęs kasdienybės saitas ir patrauks atgal savo „neatidėliojama būtinybe“.

Pirmą dieną ilgai nevažiavome, sustojome vos pasiekę Kelmės rajono ribą – apsistojome prie Bijotės ežero. Saulė jau nebesvilino, gaivino ir ežero vanduo, bei miškas. Siaubingai skaudėjo galvos – per greitas situacijos pasikeitimas, tiesiog išsiveržimas iš rutinos. Ilsėjomės, ir jei ne tos įkyruolės skruzdėlės, tai būtume pasijutę tikrame rojuje. Aikštelės prie ežero nebuvo baisiai prišiukšlintos, buvome matę ir didesnių šiukšlynų. Keistai atrodė tik dideli juodi maišai, prikrauti šiukšlių visose aikštelėse aplink ežerą. Tie maišai jau seniai čia stovi, kai kurie jau pradraskyti ir šiukšlės iš jų ištampytos. Lyg ir graži buvo sugalvota akcija, bet kažkodėl neužbaigta. Pagalvojome, kažin, ar čia tos pačios pavasarį organizuotos švaros dienos likučiai, ar šį sutvarkymą organizavo kas kitas. Lyg ir gražios buvo pastangos, bet neužbaigtos, todėl belieka pridurti: „gražiais norais kelias į pragarą grįstas“.

Vis kalbame ir kalbame, kad Lietuva skęsta šiukšlynuose, vis didiname mokesčius gyventojams, bet ar teisinga linkme einame? Apžiūrėkime šiukšles: buteliai, skardinės, įvairiausi maisto įpakavimai – prekės žinomos, bet ar visi jas vartoja, ir pagaliau, ar visi suvartoję jomis apsunkina gamtą? Ir ne tik ją – miestai jau dūsta nuo prispjaudytos kramtomos gumos, ir ne tik nuo jos. Dažnai pagalvojame, kaip sustabdyti tą visuotinį šiukšlinimą? Dažniausiai paliekame prie vienintelės išvados – išgelbėti gali tik tautos auklėjimas. Tačiau šiandien auklėjimas tarsi tapo prievarta – net utėlėtų vaikų darželiuose auklėtojos neturi teisės apžiūrėti. Mat įsižeis utėlėtųjų tėvai, bus pažeistos jų teisės! O kaip teisė tų užkrėstųjų? Ar šiukšlintojas ir darkytojas stovi aukščiau už visuomenę. Žmogaus teisės negali būti aukščiau už visuomenės gerbūvį, todėl kiekvienas pasikėsinęs į šalia esančių gerovę tiesiog automatiškai tampa nusikaltėliu, kurį reikia pirmiausia izoliuoti, po to auklėti, o kai tai nepadeda, atskirti nuo visuomenės – kad jai nekenktų.

Tai kaip sustabdyti šiukšlintojus, kai svarbiausias valstybės tikslas didinti perkamąją galią – tai yra skatinti pirkimą. Perkame ir šiukšliname – o kaip kitaip, juk brangiai mokėjome, vadinasi, samdykite valytojus – jiems už tai pinigai mokami... O valytojai samdomi iš bendros kasos, ne iš šiukšlintojų piniginių, nes „nemokame“ atskirti tų, kas šiukšlina, o kas ne. Nors tai visiškai nesudėtinga: valytojų algoms į biudžetą pinigai tegul plaukia tiesiai iš prekeivių – belieka tik įvertinti pakuotę, kurią pigiau, kurią brangiau. Prispjaudyta kramtomos gumos, vadinasi, tai šiukšlė – nuo parduoto jos kiekio atitinkama suma turi atitekti miestų ir miestelių tvarkymui; mėtosi tušti buteliai – tegul už juos apmoka juos ištuštinę, prekeiviai atskira eilute už kiekvieną parduotą butelį atsiskaitys su visuomene. Netiesiogiai šiukšlina ir įpakavimų gamintojai – juk jie už šiukšles tiesiogiai kaip ir neatsakingi, jiems rūpi tik įpakavimas, o vertėtų susimąstyti, kokias pasekmes sukelia jų gamyba. Tada ir mažiau sąvartynų reikėtų, ir valytojų mažiau, ir šiukšlių mašinų – kokia plati taupymui dirva! Žinoma, vėl pakils nepasitenkinimų banga, vėl išgirsime apie mažėjančius viršpelnius, bet demokratija nereiškia lygybės, o jei nemokame naudotis demokratija, jei iki jos ligi šiol nesubrendome, pakeiskime santvarką – o tai nepraeis nė dešimtmetis, kai uždusime po savo pačių šiukšlėmis, mieli Lietuvos žmonės!

Mintys niūrios, sunkios, nemalonios ir tik nuostabūs vaizdai laikinai jas atitolina. Mes Gamtos glėbyje, ji neleidžia paskęsti pesimizme, besileidžianti saulė keičia gamtovaizdį, spalvų žaismas suaštrina vaizduotę, priešais akis atsiveria stebuklingi vaizdai, dieviška apvaizda nematoma ranka nuvalo dienos nerimą prieš miegą...

Ryte paliekant poilsio vietą, prie pat išvažiavimo į plentą pamatėme vaizdą kaip iš amerikietiško siaubo filmo apie pasaulio pabaigą. Nupaveiksluoti jo neišdrįsome, nesinorėjo „trukdyti“ to vaizdelio veikėjų. Pamatėme mes tris žvejus, atvažiavusius prabangiomis mašinomis, sėdinčius išlankstomose kėdutėse, apsivilkusius spec. rūbais, o aplink kiek akys užmato šiukšlių krūvos – ir maišuose, ir be jų. Mums pasirodė, kad žvejams tos šiukšlės visiškai nekliudo – jie grožėjosi ežeru, o šiukšlių kalnai riogsojo jiems už nugarų... Mes paspartinome žingsnį, bijojome, kad jei tie žvejai atsisuks, tai vietoj žmoniškų veidų pamatysime ateivių snukius, kurie nežino, kad sėdi šiukšlyne, nes žmones, žemiečius jie tik mėgdžioja...

*

Mes ir vėl kelyje. Važiuojame link Kelmės. Ilsėtis stojame dažnai, nes labai išvargina be galo didelės mašinos-miškovežiai. Pravažiuoja jos pro šalį tarsi ištisas vagonų sąstatas; lenkia taip arti, kad dviratį ima mėtyti, pasidaro sunku išlaikyti pusiausvyrą. Pastebėjome, kad didžiųjų mašinų, taip vadinamų furų, vairuotojai, važinėjantys ne tik Lietuvoje, bet ir po Europą, yra gerokai mandagesni – kartais jie taip tyliai privažiuoja ir lėtai važiuoja paskui, kad mes jų net nejuntame, kol nepradeda mūsų lenkti. Peršasi išvada: Europoje dviratininkai ir pėstieji susilaukia gerokai daugiau dėmesio ir pagarbos, nei Lietuvoje. Galbūt, ten už žmogaus sužalojimą ten baudos didesnės, o galbūt, europiečiams sveikas žmogus atrodo brangesnis už negyvą ar sužalotą jo kūną?

Kitaip kalbant, gyvybė Lietuvoje yra bevertė. Daugeliui tautiečių mechaniniai kūriniai atrodo brangesni už ją – visai, kaip pasakoje apie princą-kiauliaganį... Juk ir ten princesė susižavėjo mechanine lakštingala ir puodu, kuris „pasako“, ką pietums verda kaimynas. Princesė nepamatė grožio ir nepajuto stebuklo tikros lakštingalos giesmėje, nežavėjo jos ir paties princo išauginta kvapni rožė... Galbūt, pavyzdys iš pasakos ir nelabai vykęs, nes šiandieniai ekranų rykliai jas taip sudarko, kad dažnai ekranizuota pasaka mažai primena tą, kurią sukūrė pasakotojas. Tose „patobulintose“ pasakose nebeįmanoma atsekti pamokomosios esmės, ji paprasčiausiai būna išmetama. Bukumas karaliauja visur – nesuprasta išmintis niekinama ir naikinama, todėl nėra ko stebėtis, kad tiek daug skausmo aplink.

O jeigu nors retkarčiais susimąstytume, kad gyvenimas yra amžinas ir mirties nėra! Gal ta mintis atgaivintų žinojimą, giliai užslėptą kiekvieno mūsų širdyje – gal iškristų iš akies ledo gabalėlis, toks pat, kokį „padovanojo“ Kajui Sniego karalienė? Galbūt, tada pamatytume, kad, nors ir vadinamės žmonėmis, degraduodami kasdien prarandame žmogišką pavidalą: pešamės ir rujojame kaip šunys – viešai ir be jokios gėdos; dvokiame kaip šeškai nuo neišgaruojančio iš kraujo alkoholio ir nuo ištisai smilkstančios cigaretės burnoje; voliojamės purve kaip kiaulės, gerai priėdusios ir todėl labai patenkintos savimi. Jeigu nors sykį pabandytume susimąstyti, pažvelgti į save iš šalies, galbūt pavyktų nubraukti nuo akių tankų iliuzijų šydą, užgožiantį realybę. Koks paprastas ir gražus pasidarytų pasaulis. Kokie lengvi taptų sprendimai ir veiksmai. Deja...

Palikime postringavimus, juk vis tik esame kelyje. Nuo Kryžkalnio pasukome į autostradą, Klaipėdos link. Kelias platus ir šalikėlė nesiaura, pravažiuojančių mašinų traukos beveik nebejaučiame. Pasijutome saugesni, dingo įtampa ir kelionė vėl įgavo žavesį. Tačiau neilgam, prieš akis sušvytruoja policininko lazdelė. Sustojame, pareigūnai mandagiai prisistato ir pasiteirauja, kur važiuojame – į pajūrį. Vadinasi, ne vietiniai, o turistai. O kur šviečiančios liemenės? Ir kodėl važiuojame autostrada, dviračiais jąja važiuoti draudžiama, netgi šalikele. Apie liemenes buvome girdėję, bet įstatymas įsigaliojo vos prieš kelias dienas – teisinamės, nenorėdami užsitraukti pareigūnų rūstybės – nebesuspėjome įsigyti. Sulaukėme dovanų – pareigūnai apdovanojo mus liemenėmis, bet griežtai uždraudė toliau važiuoti autostrada – pažeisime įstatymą. Sutrinkame, nes tikėjomės Klaipėdą pasiekti autostrada, mums atrodė, kad tai pats saugiausias kelias. Geriausia būtų pasukti į Žemaičių plentą – pataria pareigūnai. Kol nebuvo nutiestos autostrados, Žemaičių plentas ir buvo pagrindinis kelias iš Kauno į Klaipėdą.

Kelis kilometrus dar važiuojame autostrados šalikele, kol privažiuojame posūkį į Žemaičių plentą. Kaip gerai, kad nors ir ne laisva valia, bet užspausti įstatymo, pačių numatytą išankstinį maršrutą paklusdami įstatymui „pakoregavome“. Pasikeitimas buvo toks ryškus, kad niekaip negalėjome jo priimti už realybę. Važiavome ir netikėjome, kaip, padedama policininkų lazdelės, apvaizda „pakreipė“ mūsų kelionę. Staiga dingo užgulantis ausis triukšmas, kurį kelia praskriejančių mašinų padangos, ir mes išgirdome čiulbant paukščius. Nosys, o kartu ir plaučiai, įtraukė ne sudegusio benzino dūmus, o gaivų gėlių, žolynų ir medžių aromatą. Kelias buvo padengtas dailiu asfaltu ir visiškai tuščias – per kelias valandas aplenkė vos keletas automobilių. Ir oras, nuostabus vidurvasario oras – šilta ir šviesu. Galbūt, maršrutas pailgės viena-kita dešimčia kilometrų, bet mes nuo šiol keliausime kita Lietuva, provincialiąja Lietuva, kurioje nėra miestų, o tik nedideli miesteliai ir gyvenvietės. Tie nedideli žmonių susibūrimai neįkandami pinigingiems Europos plėšrūnams – per smulkūs. Marketų statymas čia per brangiai atsieitų, o ir naudos iš jų nebūtų jokios – prekybininkams geriau apsimoka surinkti žmones ir dykai nuvežti į didžiąsias prekyvietes – dabar tokie „turistiniai“ maršrutai ne tik madingi, bet ir populiarūs...

Keliaudami ne autostrada sužinojome, kad daugelyje miestelių ne tik nėra prekybos centrų, bet ir kavinių, todėl kelias dienas buvome priversti važiuoti negėrę kavos – miestietiški įpročiai! Ir dar, teko vežtis geriamą vandenį, nes sustojus prie šulinio, sodybos šeimininkai sureaguodavo gan įtariai, dažnai pasakydavo, kad jie šulinio vandenį naudoja tik gyvuliams girdyti. Taigi, Lietuva, lietų kraštas, jau beveik nebevartoja šulinių vandens – per daug jis užterštas nuodingais žmogui chemikalais. Kitaip dar vadinamais trąšomis, kuriomis tręšiami laukai ir kurių „dėka“ užauginamas geresnis derlius. Kyla klausimas tik: jei užsiteršia vanduo ir žemė, kaip neužsiteršia, neužsinuodija auginami augalai ir juos valgantys žmonės? Tokie akivaizdūs susidūrimai su realybe iššaukia daugybę prieštaringų minčių. Kitaip norisi vertinti girdimus per televiziją ar radiją ūkininkų skundus dėl negebėjimo įpirkti tas nuodingas trąšas. Galbūt, tas piniginis trūkumas nors laikinai apsaugos mūsų žemę ir vandenį nuo nuodų. O čia, žiūrėk, pasikeis politika ir, galbūt, mokslas pradės įrodinėti, kad trąšos, kaip beje ir vaistai, yra didžiausi nuodai, kad atėjo laikas jų atsisakyti ir grįžti prie natūralių trąšų ir natūralaus gydimosi švara ir ramybe...

„Pati to kelio pradžia – Jonaičių kaimas prie Šilutės, kur 1868 m. kovo 22 d. būsimas mąstytojas ir rašytojas ateina į šį „jusnims patiriamą pasaulį“. Už kokių metų tas kelias veda Naujakiemio kaiman netoli Pilkalnio – čia Viliaus tėvas paskiriamas mokytoju. Tėvo vedamą mokyklą baigia ir Vilius su dviem seserimis ir penkiais broliais. Visi šeši broliai pasuks tėvo pėdomis ir taps mokytojais. Viliui teks baigti Pilkalnio preparandiją (ji ruošė moksleivius mokytojų seminarijoms), paskui – Ragainės mokytojų seminariją. Po jos – Kintai...“
Vacys Bagdonavičius. Vilhelmo Storosto tapsmas Vydūnu prasideda Kintuose

2009m. iš vasario 26 į 27 naktį šis gyvenamas namas Jonaičių kaime degė. Ne, ten nebuvo įsikūręs muziejus ir nenukentėjo eksponatai – namas buvo privatus, ir per gaisrą nukentėjo tik ten gyvenusių žmonių turtas. O apie Vydūno gimtinę primindavo tik memorialinė lenta ant namo sienos. Nesinori tikėti, kad namas buvo specialiai padegtas, nes buvo jis kruopščiai prižiūrimas ir puoselėjamas. Tą galime patvirtinti ir mes, nes savo kelionės po Lietuvą dviračiais metu aplankėme šią sodybą, tikėdamiesi ten rasti muziejų, bet ten tik gyvena žmonės, pasižadėję savavališkai nekeisti architektūros. Kaip sakė pats namo šeimininkas, namo išlaikyti niekas nepadeda, jis pats viskuo rūpinasi. Todėl medinius langų rėmus pakeitė plastikiniais, nes taip pigiau. Šeimininkas mielai būtų sudėjęs medinius rėmus, bet jo kišenei tai neįkandama. Už tokį žingsnį susilaukė tik priekaištų, bet ne pagalbos.

Keliaudami link Klaipėdos ir po Mažąją Lietuvą matėme daugybę apgriuvusių raudonplyčių namų. Be to ne sykį teko ir per žinias girdėti, kad dega tie seni, apleisti pastatai, Mažosios Lietuvos istorijos priminimas. Galbūt, nereikėtų apie tai kalbėti, bet Mažoji Lietuva ir jos gyventojai vis dar draudžiama tema Lietuvoje, nes ten – Žemaitija: ir Klaipėda, ir Šiauliai, ir Tauragė – visur Žemaitija... Neaišku, ar tai bukumas, ar kryptinga kažkieno politika? Ar manoma, kad visada teisūs tie, kurie garsiau šaukia? Belieka pridurti, kad vienintelis miestas Lietuvoje yra dar ir šalis – „Švyturio“ šalis. Gaila, labai gaila, kad žodžio „švyturys“ prasmė taip iškreipta. O dar visai neseniai švyturys reiškė pagalbą tamsioje naktyje, reiškė rastą išeitį. Deja, internete ir J.Biliūno „Laimės žiburys“ jau sulyginamas su siaubingąja komunizmo šmėkla, kurios baimė vis dar dengia „laisvos “ Lietuvos padangę. O parašyta ta pasaka 1905 metais!..

O ar ne taip žmonės jautėsi ir elgėsi, siekdami iškovoti Lietuvai nepriklausomybę? Ar nebuvo aukos, pasiryžimo, tikėjimo? Kiekvienas tautinis Atgimimas turi tuos pačius bruožus. Tai kodėl išmintį stengiamės įtalpinti į siaurus rėmus, apriboti ir pakreipti. Juk kiekvienas perversmas ir kiekviena valstybinė sistema turi savo didvyrius ir nukryžiuotuosius, pasiremiant laimėjusia ideologija. Lygiai taip pat buvo nukryžiuotas ir Jėzus Kristus, atėjęs į labiausiai pagedusią tautą – pas žydus – padėti sergantiems, o ne sveikiesiems. Deja, tos tautos, virtusios paklaikusia minia, gudriai kreipiamos vyriausiųjų žynių, ir buvo pastūmėtas ant kryžiaus.

Daug minčių sukėlė matyti vaizdai, apsunkino tos mintys širdį: kiek daug neapykantos glūdi žmonėse, kiek daug vietos užima jų gyvenime savanaudiškas egoizmas. Jeigu ne tas toks žemiškas noras turėti daugiau už kaimyną, kaip paprasta būtų gyventi, bet, greičiausiai, nebebūtų lietuvių žemėje, nes šiandien lietuvį tiksliausiai apibūdina šie žodžiai: pamynęs moralę bedievis, pasimetęs tarp primestų religijų, pamiršęs savo prigimtį suvargėlis.

O gal vis tik laikas perskaityti „Laimės žiburį“ ir atstatyti prarastų vertybių prasmę?

„Ir o stebuklas! Visos šmėklos pražuvo, o paliestas žiburys subyrėjo į nesuskaitomą daugybę žiburėlių, kurie kaip krintančios iš dangaus žvaigždės nusileido nuo kalno žemyn, nušviesdamos visą šalį. Tos šalies gyventojai staiga pajuto savo laukuose, namuose ir gryčiose ypatingą malonią šviesą, savo širdyse ir galvoje - neapsakomą ramumą. Akies mirksny sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta ir visokios skriaudos ir neteisybės; visi pasijuto lygiais ir laimingais, visi gerbė artimą ypatą ir žmogaus tiesas. Atsirado tarp žmonių laimė..
J.Biliūnas „Laimės žiburys“; Ciurichas, 1905.IV.15.

Šiandien pavasaris. Kasmet besikartojantis, bet tuo pat metu ir visiškai naujas reiškinys. Bunda žemė, bunda ir žmogaus jausmai – žmogus mažai kuo skiriasi nuo augalo, jis ta pati gamta. Tik nesuprasdamas augalų ir gyvūnų kalbos, žmogus įsivaizduoja, kad jie nekalba, kad jie net nebendrauja. Taip kiekvienas sau susikuriame savo pasaulį – vieniems jis svetimas, paslaptingas ir bauginantis, kitiems jis artimas, savas ir mielas.

Pavasaris, vėl žydi sodai, ir vėl kaip kasmet daugelis žmonių juos nuodys, kad „apsaugotų“ nuo kenkėjų. O kartu su kenkėjais bus sunaikintos bitės, apnuodyti gyvenantys soduose žvirbliai ir varnėnai, ir žmonės įkvėps nemenką nuodų dozę. Atrodytų, kad šiandien aktualesnė problema grėsmingai artėjantis „kiaulių gripas“, bet jis pavojingas tik praradusiems psichinę energiją (imunitetą). Be to Meksika taip toli – nejaugi įkliūsime į farmacininkų-verslininkų pinkles?

Baisesnės problemos laukia Lietuvos – užnuodyti augalai, žemė, vanduo, netgi oras, kuriuo kvėpuojame. Nuodai iš lėto skverbiasi į mūsų organizmus ir nusėda juose, laukdami tinkamos progos „pasirodyti“ – vos tik nusilps žmogaus organizmas, kasdien sekinamas papildais ir dirbtiniais vitaminais, kyštels savo ūsą „vėžiukas“ kam kepenyse, kam žarnose, kam skrandyje – kiekvienam „pagal užtarnautus nuopelnus“. Ligos neatsiranda iš niekur – ligos tai neteisingo gyvenimo pasekmė, žmogus pasveiksta, kai keičiasi jo pasaulėžiūra.

Kodėl prakalbome apie purškiamus sodus? O gi tos didžiosios mašinos, ardančios Lietuvos kelius, iš Europos į Lietuvą veža „chemiją“ – tai pagrindinė prekė iš jau apsinuodijusios ir dūstančios Europos į vis dar neužmušusias gyvybes šalis...

*

Pavasaris, o niekaip nepavyksta išpasakoti trumpos, vos 12 dienų trukusios praeitos vasaros kelionės įspūdžių, kurie vis byra ir byra iš atminties.

Važiuojant dviračiu vaizdai pro šalį bėga lėtai, leisdami įsižiūrėti ir prisisotinti jais. Turi Lietuva savo kelrodžius ženklus, jie matyti iš tolo – artėjant prie miestelio, pirmiausia pasimato bažnyčios bokštai. Kokie jie aukšti, tiesūs, švytintys saulėje. Bažnyčios paprastai stovi miestelių centruose, pagrindinėje aikštėje – patogiausioje ir geriausiai matomoje vietoje. Juk tai ne šiaip sau statinys, tai „dievo namai“?! Užmiršo lietuviai, kaip buvo naikinami šventi ąžuolynai, užmiršo jie, kad tie bažnyčių bokštai užaugo senovės aukurų vietose. Sumišo lietuvių kraujas su atėjūnų ir perėjūnų krauju... Šimtmečių dulkės uždengė skausmingą lietuvių pavergimo praeitį, uždengė ir kalaviju išmušto tikėjimo prasmę. „Kristaus broliai“ iš riterių tapo romiais vienuoliais, atgailaujančiais už viduramžių inkvizicijos laužus, jie tapo tarpininkais tarp liaudies ir dievo, už tarpininkavimą renkantys aukas – juk negyvensi vien iš dievo malonės, reikia ir valgyti, ir apsirengti, ir pakeliauti. Tai kas gi mes esame, šiandienos lietuviai? Ar mišrios krikščioniškos Europos dalis? O gal vis dar pagonys, giliai užslėpę tikrąjį, prigimtinį lietuvių tikėjimą Gamta?

*

Taip besigrožėdami bokštai priartėjame prie Rietavo. Ar daug atrasime šiandien nieko negirdėjusių apie Rietavo turgų: „Rietavo turgus - tai didžiausias turgus vakarų Lietuvoje, užimantis apie 20 hektarų plotą. Turguje galima įsigyti praktiškai viską - nuo adatos iki kombaino. Per savaitgalį Rietavo turguje apsilanko nuo 15 000 iki 20 000 pirkėjų...“

Grįžkime į vakarykštę kelionės dieną, į tą dieną, kai nežinojome, kas bus rytoj:

Puikios oro sąlygos ir tuščias Žemaičių plentas mus džiugino ne ilgai, kitos dienos popietę papūtė priešpriešinis vėjas. Kartais atrodė, kad dar akimirka ir dviračiai pradės riedėti atgal. Žemaitija pasižymi kalvomis ir kalvelėmis, bet važiuojant dviračiu ne visada tai džiugina, šįkart pakilimai-nusileidimai tapo tikru išbandymu. Galiausiai nuleido pradurtą padangą ir vienas po kito lūžo trys rato stipinai... Išvargę, suirzę ir alkani važiavome visą amžinybę, o spidometras prisuko vos šešis kilometrus. Kelionė prarado džiugesį, sukilo įtampa, norėjosi viską mesti ir grįžti atgal namo. Deja, dviračiai – ne mašina, norai tokioje kelionėje taip greitai nesipildo. Todėl artėjant saulei prie horizonto pasukome dviračius į šalikelę ir numynėme siauručiu lauko takeliu į nežinią. Toli mėlynuojančio miško nesitikėjome pasiekti, tik norėjome šiek tiek atitolti nuo plento, kad palapinė nekliudytų pravažiuojančiųjų žvilgsnių ir nesulauktume neprašytų svečių. Nors laukas atrodė visiškai lygus, atsisukę nebematėme plento, vadinasi, „persimetėme už horizonto linijos“. Netrukus kelią užtvėrė išdžiūvęs griovys, prie jo ir sustojome. Įsikūrėme visiškai atviroje vietoje – aplink vien laukai, nesimatė arti sodybų ir netgi plento, nakvynei vieta atrodė ideali. Kažkur dingo vėjas, pasitraukė jis kartu su dienos karščiu, nurimo ir patogiai įsitaisęs medžių viršūnėse užmigo. Atsigėrėme vandens, pavalgėme konservuoto maisto ir leidome savo nuvargusiems kūnams ilsėtis, ištiesdami juos ant grubios, išartos dirvos, kurią šiek tiek „išlygino“ palapinės dugnas ir miegmaišis.

Rytas išaušo saulėtas ir ramus, per naktį nuslūgo vėjo sukelta įtampa, jautėmės pailsėję. Susipakavę daiktus ir sukrovę juos ant dviračių sugrįžome tuo pačiu lauko takeliu į plentą. Neprireikė nei pusvalandžio, o mes jau ilsėjomės Rietavo parkelyje, kurį supo civilizacijos puošmenos – prekybos centrai. Žinoma, juose pigiau ir asortimentas platesnis, nei mažytėje kaimo parduotuvėlėse.

Civilizuotam žmogui neegzistuoja Gamtos dėsniai, neegzistuoja stichijos, neegzistuoja ir pati gamta. Civilizuotam žmogui rūpi tik pinigai – netgi ne pinigai, o jų medžiojimo procesas. Nesvarbu, kokiu keliu ateis pinigai, juk mėgstame sakyti, kad „pinigai neturi kvapo“. Piniginė tema šiame pasakojime yra svarbiausia – mes kalbame apie Rietavą.

Pirmiausia Rietave planavome susirasti dviračių parduotuvę, juk važiavome išklišusiu ratu. Deja, ji buvo uždaryta – juk sekmadienis, visi prekeiviai „sėdi“ turguje, o jis mums nepakeliui, todėl važiuosime toliau „šlubuojančiu“ ratu – per didelė prabanga gaišti visą pusdienį stipinų paieškai.

Beliko sujungti pradėtą pasakojimą apie vakarykštį vėją su Rietavo turgumi. Mūsų žodžius gali patvirtinti paprasčiausia statistika. Tuos stiprius vėjus sukelia dideli žmonių susibūrimai, kurie vejami vienintelio noro apsipirkti, iš visų pusių plūdo į Rietavo turgų. Mes nematėme, kaip jie atvažiavo, bet matėme, kaip ištisomis virtinėmis jie važiavo po turgaus į savo namus. Ir vėl pūtė stiprus vėjas, ir vėl važiuoti buvo labai sunku, bet mes nebesijautėme tokie bejėgiai, nes žinojome savo nuovargio priežastį. Labai dažnai mes kaltiname stichines nelaimes, sukėlusias griūtis, nuošliaužas, liūtis, stiprius vėjus, net žemės drebėjimus ir taifūnus. Taip, tai siautėja stichijos, bet jas išjudina žmonės savo nesuvaldytais norais, savo egoistiniais siekiais ir troškimais.

Rieda mūsų dviračiai Lietuvos keliais, akys geria aplinkos vaizdus – taip žmogus pažįsta pasaulį. Koks jis didelis ir gražus, pasaulis! Tik ne visiems jis toks. Daugeliui pasaulis apsiriboja prekybos centrais ir turgumis – tik ten kai kurie žmonės jaučiasi lyg žuvys vandenyje. Piniginis pasaulis jiems aiškus, suprantamas ir vienintelis. Net visiškoje Gamtos apsuptyje tokie žmonės neišlenda iš maxsiminio kiauto: jie tiksliai žino, kiek ir ko atsivežė ir kiek tai kainavo. Deja, jie nežino, kaip po jų „apsilankymo“ kenčia gamta: tokie žmonės moka tik šiukšlinti, po jų visada lieka krūvos šiukšlių, sulaužyti ir sudeginti kažkieno statyti suolai ir stalai, sužaloti medžiai.

Prekybos centrai yra būsimų dykumų užuomazgos: aplink juos daug kaitriau degina saulė, visada trūksta pavėsingų kampelių ir beveik visada pučia nemalonus vėjas. Nei augmenijos, nei vandens telkinio, kiek akys mato – vien tik asfaltas ir cementas. Mes įpratę, ar išmokinti, galvoti, kad dykumos yra kaip ir „prigimtiniai“ planetos gamtovaizdžiai, įtakojami oro sąlygų, kaip tropikai ar tundra. Tačiau, jei tundra, pelkynai tik kada nors bus tinkami apgyvendinimui ir yra ateities gyvenamosios vietos, tai dykumos yra tai, kas liko po žmogaus gyvenimo. Deja, dykumos yra žmonijos nemokšiškumo ir egoistinio naudojimosi žemės turtais pasekmė.

Dykumų Žemėje vis daugėja, jomis jau tampa didieji pasaulio miestai, netgi ištisos valstybės. Teko girdėti, kad Europos šiltnamiuose, kuriuose auginami taip lietuvių mėgstami pomidorai, agurkai, paprikos bei kitos daržovės nėra „gyvos“ žemės, ji ten mirusi, o augalai auginama trąšų koncentratuose. Todėl nesistebėkime, kad dega miškai Ispanijoje, Graikijoje: taip Gamta ginasi nuo žmonių. Ir Lietuvoje štai jau antras mėnuo lietus nesilanko. Kas čia keisto: visą praeitą vasarą teko stebėti, kaip statybininkai tuščiai pumpavo vandenį, kad galėtų išvedžioti prekybos centro komunikacijas... Tai kam mums vanduo iš dangaus, jei netausojame vandens žemėje? Nupurškėme europietiškais nuodais sodus ir laukus, kad piktžolės neželtų, jos ir nežels, o kartu sunyks ir visas derlius – nes nuodus reikia „skiesti lietumi“, kad jie įsigertų į žemę... Tikriausiai ir vėl pilsime nuodus į Nemuną, taip bandydami apsiginti nuo mašalų, kurių tie ubagai („ubagas“ išvertus pažodžiui „u boga“: šalia dievo, arba esantis arčiau dievo) baltarusiai negali išnaikinti, todėl mašalai tiesiog veržiasi per sieną į Lietuvą, juk čia geriau gyventi... O štai pavyzdys: kaimynai už tvoros nupurškė vaismedžius, tai mes tuo patvoriu vaikščioti negalime – uodai puola spiečiais, nors kitose kiemo vietose uodų beveik nėra. Taigi, nuodijame mes ne kenkėjus, o patys save. Todėl nedejuokime, kad nuo sausros išdegė laukai; nedejuokime, kad kruša sunaikino daržus, nesiskųskime ir liūtimis – patys sukėlėme tuos stichijų siautėjimus. Patys prisišaukėme tas nelaimes, pasijutę dievais.

Žalia mūsų Lietuva, bet ar ilgai ji dar bus tokia? Vis garsiau kalbama apie planuojamą tolesnį miškų naikinimą, vis daugiau nuodų teršia orą, vandenį, ir žemę. Nebepadės preparatai nuo šienligės, nes tai „ant asfalto“ užaugusių vaikų liga, ja suserga tik visiškai atitrūkę nuo gamtos žmonės. Vis daugiau bus alergiškų vaikų, nes vaistai, dirbtini vitaminai, papildai – tai tie patys nuodai, kaip ir trąšos, tik „subalansuoti“ jie ne piktžolėms, o didesniam kenkėjui – žmogui. Vaistai – tai narkotikai, išsunkiantys iš organizmo visą gyvybę, arba psichinę energiją. Vaistai, vitaminai, papildai – tai valstybės įteisinti ir reklamuojami narkotikai. Farmacija – tai tik viena iš biznio rūšių, nereikia jos sutapatinti su žmogaus ir valstybės sveikumu. Vartojant vaistus pradžioje jaučiamas pagerėjimas, jėgų antplūdis. Deja, tai tik trumpalaikis ir labai apgaulingas pagerėjimas – ateities sveikatos sąskaita. Bet žmonėms nerūpi ateitis, jie visko nori tuoj pat...

Niekas nežada, o ir negali išgelbėti žmogaus nuo ligų ir nelaimių, tik jis pats. Vos tik žmogus prisimins, kad jis yra gyva gamta, jis ims sveikti, nes, visų pirma, nustos nuodyti, teršti ir naikinti savo namus Žemę. Žmogus yra gyvas organizmas, jis pats moka išgyti, tik nereikia jam trukdyti. Kuo stipriau tolsime nuo Gamtos Dėsnių, tuo daugiau epidemijų naikins žmoniją. Visus negalavimus iššaukia pats žmogus: nesaikingu valgymu, nepatogiais rūbais, beprasmiais užsiėmimais. Civilizacija baigia užgožti žmogaus prigimtį, ir jei nepradėsime mąstyti, beliks vienintelė išeitis: sunykimas. Tik neguoskite savęs tuščiais svaičiojimais, kad toks likimas laukia visos žmonijos. Ne, tai savęs apgaudinėjimas: yra žmonių, kurie neserga, nevartoja vaistų, neleidžia savaitgalių prekybos centruose ir baruose, neužmušinėja laiko – savo gyvybės – pelningose pareigose. Tokie žmonės gyvena ir jie mato, kaip degraduoja jų giminės ir kaimynai, kaip kasdien ištisos tautos uždūsta savo bukume. Žmonija skyla į mąstančias asmenybes ir dvikojus gyvulius. Tai neišvengiamas evoliucinis procesas, ir jis kartojasi. Prisiminkime, kiek istorija atrado praeities civilizacijų pėdsakų, apneštų smėlio, apaugusių Lijanomis. Vis spėliojama, kas nutiko toms aukštoms civilizacijoms, kodėl jos sunyko? Kai Angolos džiunglėse buvo atrastos praeities civilizacijos liekanos, mokslininkai ilgai mąstė, kur dingo jas kūrę žmonės? Kol galiausiai padarė išvadą, kad vietiniai laukiniai, gyvenantys čia pat, ir yra tos žlugusios aukštos civilizacijos likučiai, degradavusi tos civilizacijos žmonija...

Apsižvalgykite, ir dabartinė civilizacija jau nyksta: nereiks ilgai laukti, juolab, kad Europos griuvėsiuose bei požemiuose jau gyvena pirmieji žlungančios civilizacijos atstovai, mintantys iš konteinerių, sunkiai bemokantys rašyti ir skaityti, o kompiuteriai jiems tik blyškus pačių žmogiško gyvenimo atsiminimas... Jokia tai fantastika, tai realybė – dabartinė civilizacija jau priėjo slenkstį, ir kiekvienas iš mūsų bus priverstas pasirinkti savo ateitį. Mes turime laisvą valią apsispręsti. Laikas eina, nepramiegokime pagrindinio gyvenimo sprendimo, nes dar viena galimybė nebebus suteikta.

Nužydėjo sodai, ir vėl prasidėjo vasara, ir vėl kelionių metas, mes vėl ruošiamės kelionei. Gyvenimo knygoje bus atžymėtas dar vienas gyvenimo etapas. Svarbiausia, kad dienų rutinoje nepamirštume, jog metai nesikartoja, o padaryti sprendimai kasdien koreguoja mūsų ateitį. Ir jei šiandien daugeliui dar epidemijos ir katastrofos atrodo tolimos ir jų nepaliesiančios, tai rytojaus tokie „mąstytojai“ jau gali nebesulaukti, nes jie jo nesusikūrė...

 

Skaityti 2078 kartai Atnaujinta Antradienis, 05 kovo 2013 11:59

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Thursday the 16th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©