Jūs esate čia:valstybė»Zylės
Pirmadienis, 14 sausio 2013 16:40

Zylės

Parašė  Diana Stungurienė
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Zylės

„Nėra žmogui kito tokio pastovaus ir kankinančio rūpesčio, kaip tapus laisvu, kuo greičiau susirasti tą, prieš kurį nusižeminti.
Tik žmogus ieško nusilenkti tam, kas jau neginčijama, taip neginčijama, kad visi žmonės iškart bendrai sutiktų jam paklusti.
Nes tų vertų pasigailėjimo sutvėrimų rūpestis yra ne tik tame, kad surasti tą, prieš ką vienam ar kitam nusilenkti, bet kad surasti tokį, kad visi patikėtų juo ir paklustų jam, ir kad būtinai visi kartu.
Štai tas bendrumo poreikis paklusti ir yra pagrindinė kančia kiekvieno žmogaus atskirai ir visos žmonijos nuo amžių pradžios.
Dėl visuotinio paklusimo jie naikino vienas kitą kardu. Jie sukūrė dievus.“
F.Dostojevskis.

Pažadėjo kompensacijas tiems, kurie atsisakys auginti karves ir priduoti pieną valstybei. Taip pat pažadėjo užmokėti žvejams, kurie supjaustįs savo laivus į metalo laužą. Ir bitininkus žada remti tik stambiuosius, turinčius ne mažiau kaip 150 bičių šeimų. Kasdien vyksta globalizacija. Vos prieš dešimtmetį pradėję kurtis nedideli ūkeliai vis labiau ir labiau panašėja į rakštį, trukdantį stambiesiems ūkininkams gauti paramą. Atrodo, kad individualus žmogaus darbas, o kartu ir atskiro žmogaus gyvenimas tapo beverte šiukšle, kurios visi purtosi.

Investicijos, plaukiančios į mūsų šalį, skiriamos tik dideliems susivienijimams. Netgi visuomeninės organizacijos vienijasi ir tampa pavaldžios. Kuriasi nauja rūšis valdininkų – tarpininkai tarp fondų ir bandančių apsijungti pavienių žmonių. Tarsi filtras, košiantis gaunamus fondus, ir jis toks tankus, kad dažniausiai galutinei grandžiai, būtent ūkininkui, verslininkui, švietimo darbuotojui ar menininkui tenka tik tyras vandenėlis troškuliui numalšinti. Taip ir vargsta tie, kurių rankomis uždirbtas šalies turtas. Didžioji dauguma lietuvių, vis dažniau užmiršdama darbą, pratinasi prie menkų pašalpų, skirtų egzistavimui. Juk fondai, parama ir vėl atiteks ne jiems.

Taip elgiasi vietinė valdžia. Įdomu, o kodėl užsieniečiai taip rūpinasi tokia nevykusia, atsilikusia, beveik archaiška šalimi? Kam investuoti lėšas ten, kur, kaip teigia mūsų valdininkai, jokios perspektyvos jas susigrąžinti. Tiesiog turtingos šalys „geranoriškai“ padeda atsilikusioms. Tikras altruizmas (nesavanaudiškas rūpinimasis kitų gėrove). Tiesiog nuostabu.

O kas gi yra gyvulys kaimo žmogui, laivas žvejui ar bičių avilys, gyvenančiam nuosavame name? Tai jo kasdienis užsiėmimas, darbas ir tuo pačiu laisvalaikis. O ką veiks tie žmonės, kai nebegalės priduoti pieno, kai nebeturės su kuo išplaukti žvejoti, o vieno ar dviejų avilių išlaikymas taps didžiausia prabanga? Kiek ilgai užteks tos pažadėtos už atsisakytą gyvenimą piniginės kompensacijos? Ir kaip ji bus panaudota?

Už pinigus galima viską nusipirkti, o būtent šiandien jų mums labiausiai ir trūksta. Mokame karves pamelžti, todėl turime pieno produktų. Sugebame ir žemę apdirbti, vadinasi, užaugs ir duona. Daržovės, vaisiai, uogos, prikopinėtas medus – ištisas turtas užauga ir sunoksta mūsų šalyje. Tik niekam jo nereikia. Vietoj abipusės pagalbos ir bendradarbiavimo kaimas ir miestas pasidarė dviem priešingomis stovyklomis. Vieni augina ir neturi, kur dėti, o kiti uždirba pinigus ir viską perka marketuose.

O iš kur tos visos prekės prekybos centruose? Ar jos pagamintos Lietuvoje? Ne, jos atvežtos iš tų šalių, kurios ir duoda kompensacijas. Taigi, pienas, žuvis, grūdai, daržovės yra mūsų žmonių, mūsų šalies turtas. Šiandien jis tapo toks nereikalingas ir sumenkintas. Jis trukdo svetimšaliams užkariauti dar mokančias savo rankų darbu prasimaitinti šalis.

Šiandien toks sugebėjimas kaip ir nebemadingas, netgi gėdingas. Juk pilnai užtenka ir to, ką prigamino ir užkonservavo turtuolės. Joms jau maža savų rinkų. Prekės tiesiog veržte veržiasi į tokias suvargėles šalis kaip Lietuva. Bet kas gi jas pirks, jei žmonės neturi pinigų? Vadinasi, reikia atimti iš žmonių amatą, pačių uždirbtą duonos kąsnį, užsiėmimą kasdienį ir viską išmainyti į pinigus. Pagaliau galingieji prisikasė iki esmės. Dabar beliko visus įtikinti, kad nedidelis ūkelis niekam nenaudingas, o valstybei netgi nuostolingas. Va, piniginės kompensacijos – tai tikras turtas ir parama.

Ar žinote, kaip lengviausia ištrinti Lietuvą iš žemėlapio? Reikia sunaikinti kaimą, nes Lietuva, kaip rodo istorija, visada atsigaudavo iš kaimo žmonių triūso. Kai miestiečiai galutinai parsiduodavo ir parduodavo savo valstybę, kaimo žmonės prikeldavo ne tik save, bet ir suvargėlius miestiečius, kurie kartu su savo sveikata būdavo praradę ir savigarbą. Sunkus tai procesas, bet būtent tada pienas ir duona tapma tikra vertybe, nes maistas - ne tai, kas užrašyta ant pakuotės, o tai, ką į jį įdėjo gamindami žmonės. Jei į maistą įdėtas tik noras pasipelnyti, galite būti tikri, jis prišauks tik badą ir skurdą.

Ir dar, jei žmonės įpratina zylutes maitintis lesyklose, jos atpranta pačios ieškoti maisto ir pradeda laukti, kada žmogus papildys lesyklą. Žmogui – tai tik pramoga, o zylei tai gali kainuoti gyvybę. Nes jei žmogus pamiršta papildyti lesyklą, zylės laukdamos miršta iš bado.

Skaityti 1984 kartai Atnaujinta Antradienis, 05 kovo 2013 11:40

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Wednesday the 12th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©