Jūs esate čia:pamokymai»Vertingas tik tas darbas ...
Pirmadienis, 14 sausio 2013 14:17

Vertingas tik tas darbas ...

Parašė 
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Vertingas tik tas darbas, kuris atliktas savo rankomis

Amžinos Tiesos ir Didieji Mokymai teigia, kad žmogus gyvenimą sukurti turi savo rankomis ir praeiti jį savo kojomis. Lyg ir viskas aišku: visi mes vaikštome savo kojomis ir visi dirbame savo rankomis. Tik štai klausimas, ką mes dirbame savo rankomis ir kur mes vaikštome savo kojomis? Mokame šaukštą pakelti, kad pilvą pasotintume. Kas antra reklama „supažindina“ su maistu kūnui. Jei visą dieną šalia įjungtas radijas, ar net televizorius, mes tikrai žinome, ko reikia mūsų kūnui.

Tai žinome taip gerai, kad jau esame priskiriami nutukėliams. Tai kas, kad kažkoks amerikietis parašė savo romane, kad lietuviai sudžiūvę, taip bandydamas apibūdinti šalies skurdą. Vis tik daugiau reikia tikėti ne tuo, ką kažkas kalba, o tuo, ką matome savo akimis. Ir ką gi mes matome? Sunkiai judančius pensininkus, besiskundžiančius savo sveikata ir brangiais vaistais. O jeigu, tarsi mostelėjus stebukladario lazdele, jie akimirksniu prarastų viršsvorį? Kiek ligų apleistų jų suvargusius kūnus? Gal tada vaistų būtinybė išnyktų? Dabar pakalbėkime apie vidutinio amžiaus žmones – nuo trisdešimties iki šešiasdešimties. Ir vėl negražūs, nutukę ir gerokai sudribę kūnai... Kiek daug žmonija išgalvojo pateisinimų išsigimimui: sėdimas darbas, mieste maži atstumai, o ir jie dažniausiai įveikiami mašina, greitai paruošiamas maistas taip pat augina svorį, juk jaunos moterys-verslininkės nebeturi laiko namų ruošai. Taip ir storėjame visi kartu. Dabar apie vaikus. Negalime skųstis, kad jie tokie stori, kaip JAV, išsivysčiusių Europos šalių ar net Kinijos turtingųjų atžalos, bet vis tik jaunimas auga negražus. Dažnas pensininkas judresnis ir gražesnės laikysenos nei vaikas ar jaunuolis. Žinoma, fizinė kultūra šiais laikais niekam nerūpi – juk bandymas įvesti mokyklose privalomą mankštą buvo viešai išjuoktas ir pasmerktas, netgi laikomas asmenybės naikinimu. Žinoma, kiekviena prievarta susilaukia pasipriešinimo. Juolab, kad trūksta argumentų, švietėjiško auklėjimo, kas yra fizinė kultūra ir kodėl ji turėtų būti kiekvieno žmogaus dienotvarkėje. Ištižimas šiandieninėje visuomenėje yra visiškai normalus ir priimtinas gyvenimo būdas. O ir mokytojai nerodo pavyzdžio – dažnas jau jaunystėje praradęs gražias kūno formas.

Dabar sugrįžkime prie skyrelio pavadinimo: vertingas tik tas darbas, kuris atliktas savo rankomis. Žinoma, šaukšto kilnojimas ir mankšta tiek mažai laiko užima mūsų gyvenime. Daug svarbiau kasdienė veikla, atlikti darbai ir siekiai. Tik kokie gali būti siekiai, kai nuo mažens vaikui kalama į galvą: neimk, neliesk, negalima, tu nesugebėsi, nemoki, esi per mažas... Kai vaikas pradeda eiti į mokyklas šias frazes jau kartoja mokytojai: negali daugiau žinoti, suprasti ir mokėti už mokytoją, dabar jis vienintelis tavo dievas. Tai tęsiasi ir po mokyklos, aukštesnėse mokymo įstaigose. Visur ugdomas vienintelis bruožas – aklas paklusnumas.

Vieną dieną vaikas pats tampa suaugusiu, bet ką jis gali nuveikti, kai tampa tokiu „privilegijuotu“? O gi nieko, nes tada, kai reikėjo mokytis ir tobulėti, jis taip stropiai buvo stabdomas, kad šią akimirką visiškai pamiršo, ko siekė ir ko norėjo. Liko tik kasdienybė su daugybe mažyčių laiko atkarpėlių: poilsis-darbas-pramogos, darbo savaitė-savaitgaliai, rytinė televizija-vakaro žinios, darželis-mokykla-darbas, pusryčiai-pietūs-naktipiečiai. Nėra toje dienotvarkėje laiko mąstymui, kūrybai, polėkiui, juk laikas – pinigai, o pinigai gali viską: jie sušliurina ir nutukina kūną, jie judėjimą paverčia krūva nereikalingų daiktų, draugus – partneriais ir kolegomis, netgi gryną orą ir vandenį įpakuoja ir apmokestina – štai tikroji pinigų išraiška: ligos, užslėptas kerštas, pavydas, didėjantis egoizmas, senatvė ir niekinga mirtis, užbaigianti tokį pat niekingą gyvenimą. Kaip teigia mokinantys paklusti pinigams – „gyvenimas yra vienas ir jį reikia visą išnaudoti“, galime pridurti – išnaudoti degradacijai.

Taip ir gyvename, murdomės pelkėje ir trokštame kitus panardinti, kad tik nepamatytume savo dvasios skurdumo ir bejėgiškumo... Prievarta čia padėti negali, bet gal vieną dieną vergas supras, kad jis taip pat yra žmogus, tiksliau, kad visų pirma jis yra laisvas žmogus.

„Savarankiška ir savanoriška evoliucija – tai pagrindinis įstatymas. Savarankiškas ir savanoriškas tobulėjimas padeda ne tik išlipti iš Karmos rato, bet augantis sąmoningumas priartina Ugninį Pasaulį. Neįmanoma priversti žmonių dvasiškai evoliucionuoti. Negalima gėriu prievartauti miegančios širdies. Galima nurodyti, galima supažindinti, bet sulaužyti sąmonę, vadinasi nukirsti būsimo medžio šaknis. Žemės gyvenimas skaičiuojamas ilgais milijonais metų, bet nei metai, nei amžiai neegzistuoja. Žmonės suskaldė būtį į sekundes ir paskendo nuliuose. Todėl tokia svarbi šiandien yra Subtilaus Pasaulio sąvoka, kuriame nėra valandų, o yra tik pasekmės. Žmonės dažnai prieštarauja Mokymo pateikimui – kodėl nėra galutinių formulių? Bet toks reikalavimas rodo Pagrindo nesupratimą. Įsakas nurodo tikslią kryptį ir uždega Ugnis visame kelyje, visuose darbuose. Galima rasti jau subrendusius kosminius sprendimus; galima girdėti tikslias užuominas, bet surinkti šią mozaiką dvasia gali tik savo noru. Kelio patvirtinimas yra Didžiosios Architektūros Įsakas. Kaip pasakyta pasakoje privalome priglausti ausį prie žemės, kad nepraleistume nė vieno žingsnio ir šnabždesio. Galime skaityti daug, bet mažai pritaikyti gyvenime, o tuo tarpu, terminai artėja!“

АЙ. Мир Огненный, ч. I , 399

Skaityti 2278 kartai Atnaujinta Antradienis, 05 kovo 2013 11:33
Daugiau šioje kategorijoje: « Neturintys laiko

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Friday the 14th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©