Jūs esate čia:pamąstymai»Prabanga
Sekmadienis, 13 sausio 2013 16:30

Prabanga

Parašė  N.Rerichas
Įvertinti šį įrašą
(1 balsas)

Nikolajus Konstantinovičius Rerichas (1874-1947)Prabanga

Prabanga turi palikti žmoniją, nes joks teigiamas veiksmas negali pakeisti prabangos reikšmės. Tai - ne grožis, ne dvasingumas, ne tobulumas, ne kūryba, ne gėris, ne užuojauta. Šiandien prabanga jau nebeturi pasaulinės įtakos. Vis daugiau žmonių suvokia šio reiškinio tikrąją esmę. Prabanga neprailgina gyvenimo, nestiprina sveikatos (greičiau atvirkščiai - ją silpnina), nesuteikia vidinės stiprybės, tik bando ją pakeisti išoriniu blizgesiu.

Prabangos gerbėjai sukūrė išsigimusį žavėjimąsi išorine, fizine jėga - išvystyta muskulatūra, įvairiausių pakraipų lenktynėmis ir lenktyniavimais. Vis populiaresnis tampa smurtas sporto arenoje, kovos už pinigus; loterijose išlošti daiktai darosi svarbesni už dvasios išmintį ir tyrumą. Noras būti turtingesniu tiek pinigais, tiek brangiais daiktais gimdo smurtą ir naikinimą. Ir taip vienas nukrypimas sudaro terpę kitam nukrypimui. Iškreiptas prabangos suvokimas bando įvelti žmones ir į tariamą dvasinę prabangą. Pasinėrę puikybėje ir iškeldami save aukščiau savo sugebėjimų, žmonės pradėjo nebeatskirti tikro meno nuo kičo, tikros kūrybos nuo noro pasipelnyti. Šitie reiškiniai visiškai vienodi savo išore turi labai skirtingą psichinę įkrovą. Tikras menas visada yra tik duodantis.

Prabanga arba materialiosios pusės augimas iššaukia neginčijamą dvasinį degradavimą be išimties visose šalyse ir visuose tikėjimuose. Dar daugiau, dvasiniai siekiai tose šalyse vis dažniau bandomi laikyti kaip ir nepriimtinais kasdieniame materialiai "civilizuotos" visuomenės gyvenime. Tuo pačiu metu vis dažniau pasigirsta aimanos, kad jaunoji karta tolsta nuo amžinų pasaulio suvokimo tiesų, pasinerdama į siaurus materijos horizontus. Ir niekas nebando susimąstyti, kad jaunoji karta tik atspindi savo tėvų ir senelių sudaiktėjusią sąmonę ir prabangos siekimą. Tai tik pasekmė, už kurią tenka mokėti jaunajai kartai. Taip ir sukasi karmos ratas, permesdamas svorį nuo vienos kartos kitai, jaunesnei.

Šiandien nevalia atsipalaiduoti. Reikia kuo stipriau susivienyti, kad galėtume pilnai išgyti nuo prabangos užkrato. Tik pakeitus prabangą kūrybiniu procesu galimas tautos išgijimas. Kai kurios valstybės skiria nemažas premijas už kūrybinį rankų darbą. Nesvarbu, kad kūrinys neneša pelno. Pats kūrimo procesas yra nepakeičiama auklėjimo priemonė. Kurdamas savo rankomis žmogus jau nebenorės naikinti kitų darbo. Jis pradeda gerbti darbą. Tuo pačiu metu nebelieka laisvo, neišnaudoto laiko, kurio buvimas visada skatina naikinimą.

Tauta, valstybė, išmainiusi prabangą į kūrybinį polėkį, lengvai peržengs ant sekančio evoliucijos laiptelio. Tik šį procesą turi stebėti ne kokie tai valdininkai, o visa tauta, siekianti kuo greičiau sukurti sąmoningą požiūrį į harmoningą kasdienį gyvenimą. Prabanga taip ir liks tik priemonių ir galimybių naikinimas. Prabanga parodo valstybės ir tautos žlugimą, nes viskas, kas neatitinka evoliucijos ritmo, sunyks.

Šiandien daug dar mūsų tarpe prabangos gerbėjų, kurie kalba apie bibliotekų, šventyklų ir muziejų nereikalingumą. Ir spaudoje galima užtikti straipsnių apie tai, kad šviesos skleidėjų idėjos paseno ir nebeatitinka šiandieninių reikalavimų. Nei vienas iš šių naikintojų neprisipažins, kad jis vykdo pačius niekšingiausius taip garbinamos prabangos siekius. Prabangos tarnai, apsupę save išsigimusiais, paauksuotais gremėzdais yra patys tikriausi Kūrybos ir Grožio naikintojai.

Žinoma, egoizmas, gyvuliška žmogaus prigimtis, prieštaraus teigdamas, kad prabanga yra užtarnautas turtas. Taip pat sakys, kad prabanga išskirtinis valdovų bruožas. Tačiau, tai tik tuščios kalbos. Prabanga visada buvo dvasios smukimo ir aptemimo požymiu. Net Subtiliajame (pomirtiniame) Pasaulyje prabangos grandinės pačios baisiausios. Ten visų pirma reikalingas laisvas ir pastoviai tobulėjantis minčių judėjimas. Prabangos gremėzdai tik užtvers kelią dvasios tobulėjimui.

Jei mes galvojame apie naujas gyvenimo formas, jei mes linkime laimės savo artimiesiems, argi mes neturime susimąstyti apie betvarkę, užtvindžiusią gyvenimą, nesvarbu daiktine ar dvasine prasme. Žmonės niekaip negali, o gal nenori patikėti, kad gyvenimas pradės gerėti, kai tarp žmonių atsiras draugiškumas ir bendradarbiavimas. Ir jeigu mes pasiryžę kovoti su prabangos išraiškomis - egoizmu ir grubumu, tai to galima pasiekti tik bendradarbiaujant. Tik šiame nenutrūkstančiame ir džiaugsmingame procese mes pažinsime, kodėl patys iškiliausi protai taip puikiai suvokė Grožio reikšmę visame gyvenime.

paruošta pagal N.Rerich "Listy dnievnika" , pusl. 36 (serveris)

Skaityti 1184 kartai Atnaujinta Pirmadienis, 04 kovo 2013 18:57
Daugiau šioje kategorijoje: « Laimė Reklama auklėja? »

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Friday the 19th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©