Jūs esate čia:švietimas»Vaikams apie kosmosą ...
Sekmadienis, 13 sausio 2013 11:59

Vaikams apie kosmosą ...

Parašė  N.Banikinas
Įvertinti šį įrašą
(2 balsai)

Vaikams apie KOSMOSĄ, ŽEMĘ, ŽMOGŲ

BRANGŪS VAIKAI, MERGAITĖS IR BERNIUKAI

Visiems jums buvo akimirkų, kai pavargę po triukšmingų ir malonių žaidimų staiga nurimdavote, nutildavote ir pradėdavote mąstyti apie jus supantį pasaulį. Tokia akimirka gali nutikti namie prieš miegą, kai gulite lovoje, bet dar nemiegate. Tokia būsena gali nutikti vasarą iškyloje prie laužo ar ant upės kranto, bežiūrint į raibuliuojančias bangeles. Dažnai tokie pamąstymai būna bežiūrint į žvaigždėtą dangų. Jums tada kyla daug klausimų. Kas yra Pasaulis, Visata? Kodėl jie yra? Kas yra gyvybė?

Ar ji yra dar kur nors beribiuose Kosmoso toliuose? Ar gyvybė yra tik mūsų Žemėje? Ar gyvybė amžina, ar kada nors ji išnyks? Kas tai yra žmogaus siela, ir ar ji yra? Ar iš tikrųjų ji amžina, kaip sako tikintys Dievu žmonės, ar tai tik svajonė būti nemirtingu?

Tokie jums kylantys klausimai, atrodytų tik paprasčiausias smalsumas. Bet kas nuostabiausia: pasirodo prieš tūkstančius metų mūsų tolimi protėviai susimąstydavo apie tą patį ir ieškojo atsakymų į tuos pačius klausimus. Mūsų laikais į šiuos klausimus ieško atsakymų ne tik vaikai, bet ir suaugę. Ne iš dyko gyvenimo toks žmonių atkaklumas. Tai, kaip žmogus mato ir suvokia jį supantį pasaulį, mokslininkai vadina pasaulėžiūra. Visais laikais žmonės turėjo vienokią ar kitokią pasaulėžiūrą. Mūsų protėviai turėjo savo pasaulėžiūrą. Ne taip seniai mokslininkai galvojo, kad protėvių pasaulėžiūra primityvi. Bet dabar pradeda suprasti, kad senovės žmonės gyveno nuostabioje harmonijoje su juos supančia gamta, nenaikino jos ir labai išmintingai naudojosi jos dovanomis. Šiuolaikiniai žmonės, turintys "pažangią" mokslinę pasaulėžiūrą, per keliolika dešimtmečių taip sudarkė gamtą, kad kilo pavojus gyvybei Žemėje. Užterštos upės ir vandens telkiniai, užnuodytas oras, žūna augalai ir gyvūnai, dažniau serga ir miršta žmonės. Pramonės atliekomis, nuodais ir cheminėmis medžiagomis užnuodyta mūsų Žemė maitintoja. Nesėkmių priežastis slypi neteisingame mokslo požiūryje į svarbiausius mūsų gyvenimo reikalavimus. Mūsų nelaimių ir vargų priežastis – neteisingas gyvenimo prasmės supratimas.

Mes, su jumis vaikai, pasistengsime šioje knygutėje kartu rasti atsakymus į tuos jaudinančius klausimus.


PROTAS MŪSŲ PLANETOJE

Mes taip apsipratome su aplinka, kad nepastebime stebuklų, kasdien vykstančių šalia mūsų. Pasirodo, kad mūsų aplinkoje yra tokių, kurie turi šiek tiek proto. Pažiūrėkime į augalus. Jūsų namuose ant palangės, tikriausiai, yra kambarinių gėlių, kurių jūs kartais nepastebite. Retsykiais, kai jūsų paprašo mama, juos palaistote. Pabandykite elgtis kitaip. Pasistenkite bendrauti su gėlyte, kaip su protinga, ne tik paliekite, bet ir pakalbėkite su ja, pasidalinkite įspūdžiais, pasiųskite gerų minčių, kad jai būtų džiugu ir linksma augti ant palangės. Pamatysite, kad augalėlis sureaguos į jūsų mintis, suvešės atsiliepdamas į jūsų rūpestį ir meilę. Būna, kad gėlė anksčiau pražysta ir gausiau žydi. Augalas turi jam priklausančią proto dalį, jis jaučia mus.

Jūs esate matę skruzdėlynus. Jų gyventojai – skruzdėlės, dar labiau nustebins jus. Skruzdėlynas primena miestą, kurio gyventojai užsiėmę savo darbu. Šie vabzdžiai yra įvairių specialybių: vieni ieško maisto, kiti stato ir tvarko savo miestą, treti saugo įėjimus nuo priešų. Dar nuostabesnis gyvenimas vyksta bičių aviliuose. Bitininkai žino, kad bitės gali tarpusavyje susikalbėti. Tik kalba jos ne žodžiais, o judesiais, šokio kalba. Taip bitė praneša kitoms, kad rado daug saldžių žiedų ir kuria kryptimi reikia skristi, norint juos rasti. Bitės negelia žmogaus-bitininko, kuris jomis rūpinasi. Vabzdžiai daug protingesni už augalus.

Dar daugiau proto turi paukščiai. Jie moka sukti lizdus, peri paukščiukus ir moko juos skraidyti, rudenį be žemėlapių ir kompaso skrenda už tūkstančių kilometrų žiemoti. Pavasarį grįžta į gimtąsias vietas, susiranda savo lizdus.

Jeigu jūs stebėsite gyvulius, kad ir naminius, pavyzdžiui katę ar šunį, tai pastebėsite, kokie protingi šie gyvūnai. Šuo supranta jūsų žodžius, judesius, kartais pagauna jūsų mintį. Šuo saugo ir gina savo šeimininką, gelbėdamas gali paaukoti savo sveikatą ar gyvybę.

Žmogaus protas yra pranašesnis ne tik už augalų, vabzdžių, paukščių, bet ir už visų Žemėje gyvenančių žvėrių ir gyvulių protą. Nei vienas gyvis nesugeba mąstyti apie Kosmosą, gyvybę ir sielą. Tik žmogus gali galvoti apie tai ir ieškoti atsakymų. Vaikai, mąstykime toliau ir užduokime sau klausimą. Nejaugi Gamta, sukūrusi tokią įvairovę protų, nuo augalo iki žmogaus, šituo ir apsiribojo? Nejaugi nėra proto, pranašesnio už žmogaus protą, nejaugi tai yra riba , kurią pasiekė Gamta?

Atsakymą į šiuos klausymus žinojo jau mūsų protėviai. Jie žinojo, kad yra dievai, kurių protas pranoksta žmonių protą. Ar iš tikrųjų taip? Jeigu aukštesnis protas egzistuoja, tai žmogus turi kažkaip suprasti jo buvimą.

Daugelio senųjų tautų legendos tvirtina, kad Žemėje buvo toks laimingas laikotarpis, kai dievai gyveno tarp žmonių, padėjo žmonėms, mokė juos, perdavė savo žinias. Buvo laikas, kai tai buvo laikoma išsigalvojimais. Po nuostabių dvidešimto amžiaus atradimų buvo pradėta visai kitaip žiūrėti į senovines legendas. Stebina senovės tautų astronominės žinios. Mokslininkams tapo žinoma, kad prieš 5 – 6 tūkstančius metų Mesopotamijoje ne tik buvo žinomos aštuonios Saulės sistemos planetos, bet ir mokėta apskaičiuoti jų orbitas, nors tuo metu, taip spėjama, nebuvo reikiamų astronominių prietaisų, nebuvo dangaus mechanikos mokslo.

Senovės Majų tauta, gyvenusi Amerikos kontinente, naudojosi kalendoriumi, kuris daug tobulesnis už mūsiškį kalendorių.

Dogonų gentis Afrikoje žinojo apie Sirijaus dvinarę žvaigždę, kad sukimosi periodas vienos apie kitą trunka 50 metų. Tai jie žinojo labai seniai, o mūsų mokslininkai sužinojo dabar, kai buvo išrasti galingi teleskopai. Dagonai tuo laiku, mūsų supratimu, neturėjo paprasčiausio žiūrono.

Kelia nuostabą senovės tautų šiuolaikinių technologijų žinojimas. Archeologai rado senoviškų elektros baterijų liekanas. Baterijos buvo pagamintos labai paprastai, bet, pripylus jūros vandens, jos pradėjo veikti. Pasirodo, kad jau senų senovėje žmonės žinojo elektrą ir naudojo ją juvelyrinių dirbinių gamyboje. O mūsų mokslas apie elektrą sužinojo tik devynioliktame amžiuje. Vadinasi, gilioje senovėje šias žinias tautoms perdavė kažkoks aukštesnis protas. Mokslininkai pastebėjo, kad pereinant iš akmens amžiaus į bronzos amžių, bronzos gamyba prasidėjo iškart įvairiuose planetos kontinentuose. Atrodė, kad šio, pakankamai sudėtingo liejininkystės amato žmones kažkas išmokė, kad tai nebuvo atrasta bandymų ir klaidų keliu ar atsitiktinai.

Susikaupė daug panašių faktų. Tai gal senovės legendos teisios, ir iš tikrųjų senovės žmonės bendravo su aukštesniu protu? Tai kodėl dabar nevyksta tokie kontaktai? O gal toks bendravimas vyksta ir mūsų dienomis? Ką mes žinome apie aukštesnio proto buvimą Žemėje?


LEGENDOMIS APIPINTA ŠALIS

Daugelio pasaulio tautų legendos pasakoja apie tai, kad kažkur, žmonėms nepasiekiamose vietose, aukštų kalnų viršūnėse yra stebuklų šalis, kur karaliauja jaunystė ir amžinas pavasaris, kur yra stebuklingas nemirtingumo šaltinis,– ten gyvena šventieji išminčiai. Šias vietas skirtingos tautos vadina skirtingai. Altajaus sentikiai vadina Belovodje, indai – Kalapa, tibetiečiai šią šalį vadina Šambala.

Vienas sentikis pasakojo: „Daug žmonių ėjo į Belovodje. Mūsų seneliai ėjo. Pasiekę šventą žemę dingdavo trims metams. Tik nebuvo leista jiems pasilikti ten, reikėjo grįžti. Daug stebuklų jie pasakojo apie tą šalį, o apie dar daugiau stebuklų jiems nebuvo leista kalbėti“.

Išliko dar vienas pasakojimas. Ilgus amžius jis buvo slepiamas kaip ypatinga paslaptis ir tik po tūkstančio metų buvo atskleistas. Jo istorija tokia:

987 metais Kijevo žemių valdovas Vladimiras Gražioji Saulutė, norėdamas pakeisti tikybą išsiuntė šešias pasiuntinybes į svetimas šalis sužinoti, kokia ten tikyba ir išsirinkti geriausią. Vis tik buvo ir septinta pasiuntinybė, į nežinomą rytų šalį. Šios pasiuntinybės vadovu valdovas paskyrė vienuolį – tėvą Sergijų. Apie tolimesnį šios delegacijos likimą nieko nebuvo žinoma. Sužinojome tik dvidešimtojo amžiaus viduryje.

1043 metais Kijevo mieste senolis vienuolis, jausdamas artėjančią mirtį, per išpažintį atskleidė paslaptį, kuri turėjo būti perduodama žodžiu, kaip slapčiausias pasakojimas. „Šis pasakojimas – perspėjo jis – bus atskleistas Žemės tautoms, kai sueis terminas, kai ateis Nauja Gadynė“. Šis vienuolis buvo tėvas Sergijus, prieš 56 metus vadovavęs valdovo Vladimiro pasiųstai pasiuntinybei į nežinomą rytų šalį. Štai ką jis atskleidė per išpažintį:

„Šalis Belovodje – ne pasaka, o tikrovė. Liaudies padavimuose ji vadinama įvairiai. Ten nuostabiuose būstuose gyvena švytintys, kuklūs, kantrūs, užjaučiantys, nuoširdūs ir aiškiaregiai Didieji Išminčiai – Aukštojo Pasaulio bendradarbiai. Šie Didieji Šventi Atsiskyrėliai, būdami vienoje dvasioje su Dievu, nepailsdami dirba, kartu su visomis dangiškomis Šviesos Jėgomis, visų Žemės tautų gėriui ir naudai. Ten švarios dvasios šalis, grožio, nuostabių šviesų, kerinčių iškilių paslapčių, džiaugsmo, šviesos, ramybės ir nepasiekiamų aukštumų šalis. Į šią šalį iš visur stengiasi patekti daug žmonių, tačiau per šimtą metų čia patenka tik septyni pašauktieji, iš jų šeši sugrįžta nešini slapčiausiomis žiniomis, išugdytais naujais jausmais, švytinčia širdimi ir dvasia, ir tik vienas pasilieka“.

Legendose nurodoma ir šios šalies vieta – Himalajuose. Šalia gyvenantys žino, bet pirmam pasitaikiusiam šio žinojimo nepatikės. Nuostabus žmogus rusų dalininkas, mokslininkas, keliautojas Nikolajus Konstantinovičius Rerichas taip aprašo savo pokalbį su Tibeto šventiku – lama:
„– Lama, papasakok man apie Šambalą.
– Bet jūs, Vakaruose, nieko nežinote apie Šambalą ir nieko nenorite žinoti. Tikriausiai ir tu klausi iš smalsumo ir be reikalo vartoji šį šventą žodį.
–Lama, aš ne atsitiktinai klausiu apie Šambalą. Visur žmonės žino apie ši didį simbolį, tik įvairiai jį vadina. Mes jaučiame, kad po šiuo simboliu paslėpta didi tiesa“.

Labai nepaprasta ką nors sužinoti apie šią slėpiningą paslaptį iš žinančių apie ją žmonių. Rytuose reikia įrodyti, kad tu klausi ne iš paprasto smalsumo, tik tokiu atveju galima tikėtis atvirumo.

Pasakojimai apie šią nuostabią šalį ilgai buvo laikoma fantazija ir išsigalvojimu. Bet štai devyniolikto amžiaus antroje pusėje šioje paslaptingoje šalyje pabuvojo rusė moteris Jelena Petrovna Blavatskaja, o 1926 metais joje buvo Nikolajus Konstantinovičius Rerichas su žmona Jelena Ivanovna. Jie ne tik ten buvo, bet bendravo su Didžiaisiais Kosmoso Mokytojais – Himalajų Mahatmomis ir gavo iš jų Žinių. Apie ką šios žinios? Tai žinios apie visatą, apie išryškėjusį kosmosą, apie artimą mūsų planetos ryšį su kosmosu, apie mirtį ir nemirtingumą, apie didžią žmogaus kosminę paskirtį. Šiame žinojime atsakymai į klausimus, į kuriuos ilgus amžius atsakymo ieškojo žmonės – suaugę ir vaikai, mūsų protėviai ir bendraamžiai. Ir mes, vaikai, dabar prisilieskime, nors dalinai, prie šių didžių GYVYBĖS paslapčių.

Tai ką gi sužinojo Nikolajus Konstantinovičius ir Jelena Ivanovna Rerichai Šambaloje?


ŽEMĖ IR JOS RYŠYS SU KOSMOSU

Visi jūs girdėjote pasakojimą apie Mauglį – berniuką, užaugusį miške tarp žvėrių, vilkų būryje ir išlikusiu žmogumi. Taip būna tik pasakoje. Gyvenime atsitinka kitaip. Kai vaikas užauga tarp žvėrių, neturėdamas galimybės bendrauti su žmonėmis, jo sąmonė neišsivysto aukščiau gyvulio sąmonės. Jis nebegali išmokti kalbėti ir mąstyti kaip žmogus. Jo vystymasis sustoja gyvulio lygyje. Lygiai taip pat ir visa žmonija, tame tarpe ir protingiausi planetos žmonės, sustotų savo vystymesi, jeigu jie netektų galimybės bendrauti su labiau išsivysčiusiu Kosmoso Protu.

Beribėje Visatoje visur yra protas. Kaip žmogaus protas daug kartų pranoksta augalų ir vabzdžių protą, taip kosmose yra esybių, kurių protas pranoksta žmogaus protą. Žmonės įprato šį protą vadinti dievišku, o tuos, kas jį turi – dievais. O kas yra dievybė? Dieviška yra tai, kas tobuliausia. Jūs žinote, vaikai, kad norint įgyti žinių ar kokių sugebėjimų, reikia ilgai ir atkakliai mokytis. Kito kelio nėra. Tie, kuriuos žmonės vadina dievais, kažkada buvo tokie pat žmonės, kaip mes ir palaipsniui tobulindamiesi jie pasiekė dieviškų žinių ir sugebėjimų. Kosmose gyvenimas sudarytas bendradarbiavimo ir tarpusavio pagalbos pagrindu, kai vyresnių planetų protingieji padeda jaunesnių planetų gyventojams. Prisiminkite kaip vaikystėje, kai jūs menkai ką mokėjote, jūsų vyresnieji broliukai ir sesutės, tėveliai ir auklėtojai, padėjo ir mokė jus. Taip ir Kosmose – aukštesnis protas padeda jaunesniam. Patys, tie protingesnieji ir prisistato žmonėms, kad jie ne dievai, o žmonių Vyresnieji Broliai.

Tuo tikslu, prieš keliolika milijonų metų, į Žemę atvyko septyni Mokytojai padėti žmonijai, suteikti žinių, padėti vystytis ir tobulėti. Jie padėjo įkurti kosminių žinių centrą – Šambalą. Būtent, iš šios Šviesos buveinės per tūkstantmečius žmonės gaudavo žinias. Būtent apie tai ir kalbama įvairių šalių ir tautų legendose. Senovėje, kol žmonės nebuvo pasipūtę, išdidūs ir savimi pasitikintys, kaip mūsų laikais, Didieji Mokytojai tiesiogiai bendravo su mūsų planetos gyventojais ir mokė juos savo išminties. Kai savimi pasitikintys žmonės atsiribojo nuo Kosmoso ir pradėjo galvoti, kad Žemė yra vienintelė apgyvendinta planeta, kad žmogus yra pats protingiausias visame Kosmose, toks bendravimas tapo nebeįmanomu. Didieji mokytojai nustojo tiesiogiai bendrauti su žmonėmis, bet ir dabar jie padeda mums, dalijasi savo žiniomis ir išmintimi. Tik dabar jie tai daro per tarpininkus, išsirinkdami pačius geriausius mūsų žemiškosios žmonijos atstovus. Tokie tarpininkai tarp Didžiųjų Mokytojų ir Žemės tautų dvidešimtajame amžiuje tapo N.K. ir J.I. Rerichai.

Kokias būties paslaptis Didieji Mokytojai atskleidė Rerichams?


MUS SUPANTIEJI PASAULIAI

Savo jutimo organais mes suvokiame mus supantį pasaulį. Mes girdime garsus. Akimis matome aplinkinius daiktus, namus, medžius, dangų, saulę, žvaigždes. Mūsų oda jaučia prisilietimus, saulės spindulių šilumą, drėgmę, vėjo dvelkimą. Mokslininkai sako, kad visas pasaulis, viskas, ką jaučia žmogus, sudaryta iš materijos, kad pasaulis yra materialus. Bet žmogus toks, koks jis dabar yra, nėra labai tobulas. Mūsų jutimo organai dar vystosi ir mes ne viską jaučiame, ne viską suvokiame. Mes nematome ir negirdime radijo bangų, o televizijos ir radijo aparatai jas priima. Lygiame magnetofono juostos paviršiuje mes nieko nepamatysime ir neišgirsime, o magnetolos „mato“ ir „girdi“ puikiai. Mes nematome rentgeno spindulių, nejaučiame atominių reaktorių skleidžiamų radioaktyvių spindulių ir daug dar ko nesuvokiame. Tą pasaulį, kuris dabar jaučiamas mūsų jutimo organais, Didieji Mokytojai vadina tankiu arba kondensuotu pasauliu. Jo grubi Materija lengvai suvokiama mūsų netobulais jutimo organais. Aplink mus egzistuoja ir kiti nematomi pasauliai. Jie taipogi sudaryti iš materijos, bet jų materija tokia plona, švelni, subtili, sudaryta iš aukštų virpesių. Tos materijos pasaulis vadinamas Aukštesniuoju Pasauliu, Subtiliuoju Pasauliu ar Pomirtiniu Pasauliu (lietuviai dar vadina Anapiliu). Šio pasaulio materijos mes nematome ir nesuvokiame, nors pasitaiko žmonių, kurie dalinai mato ar suvokia. Pereitame šimtmetyje Bulgarijoje gyvenusi akla moteris vardu Vanga, regėdavo Aukštesniojo Pasaulio vaizdus. Tai aukštesnio lygio regėjimas, pasitaikantis labai retai, tačiau ateityje visi žmonės turės šią galimybę (jiems nereikės būti aklais kaip Vangai).

Gamtoje egzistuoja pasaulis, kurio materija dar subtilesnė už subtiliojo pasaulio, sudaryta iš labai aukštų virpesių. Jis vadinamas Aukščiausiuoju arba Ugniniu Pasauliu. Šis pasaulis dar nesuvokiamas žmonių jausmams. Jis bus pasiekiamas, kai žmonės įgis dieviškus jausmus. Visi tie pasauliai, tiek matomi, tiek nematomi, yra apgyvendinti ir protingi. Visatos Aukščiausias Protas yra sukoncentruotas Ugniniame pasaulyje, tačiau kiekvienas žmogus turi savyje visų pasaulių dalelytę. Tai, ką žmonės vadina siela ir yra mūsų aukštesnioji ir ugninė esmė. (Dvasios kūnas yra siela, sielos kūnas yra mūsų fizinis kūnas. Žmogus susideda iš dvasios, sielos ir kūno. Dvasia amžina, kiti kūnai laikui bėgant suyra. Vertėjo pastaba.)


APIE NEMIRTINGUMĄ

Mano jaunieji draugai, apsižvalgę jūs pastebėsite, kad visa, kas mus supa, yra neamžina, viskas laikina, viskas sugriūna, suyra. Susidėvi mūsų rūbai, sensta ir miršta augalai, gyviai. Sulaukęs senatvės miršta ir žmogus. Laikui bėgant sugriūna stipriausi statiniai, kalnai irgi neamžini. Aukštesniajame Pasaulyje, kurio mes nematome, lygiai taip pat senstama ir mirštama. O štai Ugniniame Pasaulyje viskas kitaip. Ten nėra griuvimo, atvirkščiai, ten amžina statyba, amžina kūryba, amžinas gyvenimas – nemirtingumas.

O kaip žmogus? Žmogaus kūnas yra iš žemiškos medžiagos, iš Tankiojo Pasaulio medžiagos. Jis sensta ir susidėvi, kaip ir mūsų rūbai. Bet žmogus ne tik kūnas. Be fizinio kūno jis turi dar ir kitus mums nematomus kūnus. Tiesa, šie kūnai taip pat ne amžini, nors jie ir gyvena ilgiau už fizinį kūną. Bet kiekvienas žmogus turi savyje ir Ugninio Pasaulio dalelytę. Ši dalelė, Ugninio Pasaulio kibirkštis, yra žmogaus dvasia. Kaip ir viskas Ugniniame Pasaulyje, dvasia yra amžina, nesenstanti – nemirtinga.

Prisiminkime, vaikai, kiek žiemą, eidami laukan, mes prisivelkame rūbų. Nors jie ir varžo mūsų judesius, bet bendrauti su kitais netrukdo. Vasarą, prie vandens, kai esate pusnuogiai, jūs nesijaučiate galintys prasčiau mąstyti, nei žiemą, kai buvote prisivilkę daug rūbų. Jūs bendraujate su savo draugais ir lengvai atpažįstate vieni kitus, nors ir esate be rūbų. Mūsų fizinis kūnas – toks pat laikinas „rūbas“, kuris padeda mums gyventi tankiame žemiškame pasaulyje. Kai žmogus pasensta ir numeta savo nudėvėtą „rūbą-kūną“, mes sakome, kad žmogus mirė. O kas yra mirtis? Juk negali žmogus su savo mintimis, svajonėmis, siekiais ir viltimis staiga išnykti. Negali taip paprastai išnykti tai, ką žmogus išmoko per gyvenimą. Iš tikrųjų, netekęs savo fizinio kūno, žmogus neišnyksta, nenustoja būti protingu ir mąstančiu. Mirtis – ne gyvenimo pabaiga, o gyvenimo formos pakeitimas. Ir tokiame, pasikeitusiame pavidale, žmonės atpažįsta vienas kitą, bendrauja, draugauja ir myli. Kad suprastumėte kaip tai vyksta, reikia papasakoti apie kosminius dėsnius.


KOSMINIAI DĖSNIAI

Vaikai, jūs žinote, kad norint išvengti nemalonumų ir nelaimių, reikia laikytis įvairių taisyklių. Jų nesilaikant gyvenimas būtų neįmanomas. Pavyzdžiui, saugiai pereiti gatvę galima tik degant žaliam šviesoforo signalui; negalima palikti be priežiūros ugnies, nes gali kilti gaisras. Kai jūs buvote maži, šios išminties jus mokė vyresnieji. Kosmose taip pat yra įvairios taisyklės, jos vadinamos Kosminiais Dėsniais. Būtent šių dėsnių ir moko Aukštesnis Protas. Žmonija, nesuprasdama, nežinodama ar sąmoningai pažeisdama šiuos dėsnius, patiria daug vargų ir nelaimių. Ypač daug pažeidimų žmonės padarė per paskutinį šimtmetį, todėl ir radosi tokia sunki ir įtempta padėtis, kai serga gamta ir visuomenė. Kosminių dėsnių žinojimas leidžia mums išvengti ne tik daugelio vargų ir nelaimių, bet ir susikurti pasaulėžiūrą, būtiną žmonių sąmonės vystymui, kad žmonės savo planetoje galėtų susikurti laimingą gyvenimą. Iš daugelio dėsnių, galiojančių kosmose, dabar žmonėms ypač reikėtų žinoti tris: persikūnijimo dėsnį, karmos dėsnį ir laisvos valios dėsnį. Štai apie juos, jaunieji draugai, ir bus mūsų tolimesnis pasakojimas.


PERSIKŪNIJIMAS

Šis dėsnis kalba apie tai, kad žmogus tankiame pasaulyje gyvena ne vieną kartą, bet gimsta ir gyvena žemėje daug kartų. Nugyvenęs iki senatvės ir numetęs sudėvėtą kūną kaip seną rūbą, žmogus pereina gyventi į aukštesnį, pomirtinį pasaulį. Mokslininkai jį vadina keturių matavimų, skirtingai nei mūsų trijų matavimų pasaulis. Tas pasaulis turi nuostabių savybių. Daugelis pasakų stebuklų, tokių kaip nematoma kepuraitė, stebuklinga staltiesė, skraidantis kilimas ir kiti, yra natūrali keturmačio, aukštesnio pasaulio savybė. Kurį laiką pagyvenęs aukštesniuosiuose pasauliuose žmogus vėl gimsta žemėje, tankiame pasaulyje. Šis naujas gimimas vadinamas persikūnijimu, nes žmogus įgauna naują kūną. Aukštesnis Protas jau seniai bandė išaiškinti žmonėms šį labai svarbų dėsnį, tačiau ne visos tautos jį teisingai suvokė. Indijoje, Tibete bei kitose Rytų šalyse jau iš senovės buvo žinoma apie persikūnijimą. Vakaruose žmonės prarado šį žinojimą. Savo praeitų gyvenimų suaugę žmonės nepamena, tačiau kai kurie vaikai iki septynerių metų atsimena savo praeitą įsikūnijimą ir net gyvenimą aukštesniame pasaulyje.

1989 metų žurnale Nr. 19 „Эхо планеты“ („Planetos aidas“) aprašomas indų berniuko vardu Titu pasakojimas. Savo tėvams penkiametis berniukas papasakojo, kad anksčiau jis buvo suaugęs žmogus ir gyveno Agre mieste, buvo vedęs, turėjo du vaikus. Kartą, važiuojant namo, kai jam buvo 30 metų jį nušovė. Pereitame gyvenime jį vadino Sureš Varma, o jo žmonos vardas – Uma. Berniuko tėvai su juo nuvažiavo į Agre miestą ir sužinojo, kad ten iš tikrųjų gyveno žmogus vardu Sureš Varma, kurį prieš penkis metus prie namų nušovė. Žuvusio Sureš našlė, kurios vardas iš tikrųjų yra Uma, taip pat Sureš Varma tėvai, sužinoję apie nepaprastą berniuko pasakojimą, nutarė su juo pabendrauti. Susitikimo metu Titu visus pažino ir apkabino. Pamatęs automašiną, kuria atvažiavo Uma, paklausė kur jo senasis „Fiatas“ ir nuliūdo, sužinojęs, kad parduotas. Nuo 1975 metų tik Indijoje mokslininkai užregistravo daugiau kaip 250 panašių atvejų. Žinomi panašūs įvykiai ir kitose šalyse.

1990 metų žurnale Nr.3 “Знак вопроса” („Klausimo ženklas“) pasakojama, kaip amerikiečių gydytojas profesorius Stivensonas užrašė pasakojimus vaikų, kurie tvirtino, kad pereitame gyvenime jie gyveno šiaurėje ir detaliai atpasakojo indėnų buitį. Stivensonas pagal vaikų pasakojimus rado gyvenvietę Aliaskoje ir nuvežė ten vaikus. Nuvežti vaikai lengvai atpažino vietovę ir jos gyventojus. Jie vedžiojo profesorių po pirkias ir supažindindavo su jų gyventojais, kuriuos jie pažinojo iš praeito įsikūnijimo, ir bendrai jie jautėsi kaip savo namuose.

1991 metų Nr.7 laikraštyje “Восточный экспресс” („Rytų ekspresas“) aprašytas buvusio Tibeto šventiko lamos Rinpoče įsikūnijimas Ispanijos gyvenvietėje. Pusantrų metų vaikas, kurį surado specialiai iš Tibeto atvykę lamos, išlaikė labai rimtą jų išbandymą. Prieš vaiką buvo išdėlioti daiktai ir žaislai ir buvo paprašyta išsirinkti tuos, kuriais jis naudojosi praeitame gyvenime. Nesuklysdamas jis pasirinko varpelį ir rožančių, kurie priklausė lamai Rinpoče. Kai berniukui sukako penkeri metai, jis išvyko į Tibetą tęsti praeitame įsikūnijime pradėto darbo.

Jums jau daugiau kaip septyneri metai, ir jūs jau neatsimenate savo praeitų gyvenimų įvykių. Gamta pasirūpino, kad vaikai iki septynerių metų jau būtų pamiršę, kas buvo. Tai nereiškia, kad tie prisiminimai išnyko be pėdsakų. Kai žmonės pasieks aukštesnį išsivystymą, jie prisimins visus savo įsikūnijimus. Tikriausiai kiekvienam iš jūsų buvo nutikę taip, kad netikėtai pasirodydavo, jog su jumis tai jau buvo atsitikę, kad tai įvyko seniai. Toks jausmas atsiranda netikėtai, sukelia jaudulį, mes stengiamės prisiminti, o jis greitai išnyksta. Būna taip, kad žmogus pirmą kartą atvyksta į jam nežinomą miestą, kuriame jis niekada anksčiau nesilankė, pradeda pastebėti kažką žinomo, matyto. Gali prisiminti namų ar gatvių išsidėstymą ir nuėjęs įsitikina, kad taip ir yra. Visi šie jausmai yra praeitų įsikūnijimų atminties pasireiškimas.

O kodėl žmogus vis gimsta Žemėje? Mūsų gyvenimas tankiame žemiškame kūne yra savotiška gyvenimo mokykla. Tik atėję į Žemę, mes galime žengti sekantį žingsnį mūsų tobulėjimo kelyje iš žmogiško lygio į dievišką. Įsikūnijimo tikslas yra dvasios savybių gerinimas, charakterio grūdinimas, blogų bruožų sunaikinimas ir gerų išpuoselėjimas, dvasinis tobulėjimas.


LIKIMAS

Įvairiai susiklosto skirtingų žmonių gyvenimas. Vieniems gyvenime viskas lengva, paprasta, sėkminga. Tokius vadina likimo lepūnėliais. Kitiems priešingai, gyvenimas sunkus ir sudėtingas, visi vargai ir nelaimės užgriūva žmogų. Apie tokį sako, kad jo likimas žiaurus. Kartais žmonės bando įvairių būrimų pagalba sužinoti savo likimą, nuspėti ateitį. Kai kurie likimą nori sužinoti iš žvaigždžių. Tai kas tai yra likimas? Ar tikrai visas žmogaus gyvenimas jau sutvarkytas iš viršaus ir jis nieko negali pakeisti, ar atvirkščiai, visa ateitis jo valioje?

Didieji Mokytojai sako, kad mūsų gyvenimas pavaldus kosminiam karmos dėsniui, tai yra likimo-lemties dėsniui. Žmogus pats sukūrė šiandieninį likimą ir ima derlių to, ką pats kažkada pasėjo. Jeigu žmogus darė gerą kitiems, tai gėris šiame ar kitame gyvenime bus jam gražintas. Jeigu jis sėjo blogį ir suteikdavo žmonėms kančias, tai anksčiau ar vėliau, dažniausiai kitame gyvenime, kentės jis pats. „Ką pasėsi, tą ir pjausi“, sako liaudies išmintis. Daryti gera ar bloga priklauso nuo paties žmogaus. Laisvos valios arba pasirinkimo kosminis dėsnis leidžia žmogui rinktis, ar eiti gėrio kūrimo ar blogio kūrimo keliu. Tokį pasirinkimą mes turime pastoviai. Visada prieš atlikdami kokį nors veiksmą mes pasirenkame gėrį ar blogį, ir kiekvienas pasirinkimas įtakoja tolimesnį mūsų likimą.

Prisiminkite, vaikai, pasakos epizodą, kai karalaitis prijoja kelio išsišakojimą ir rodyklėse buvo parašyta, koks likimas laukia keleivio, pasirinkusio vieną ar kitą kelią. Karalaitis turi išsirinkti, kuriuo keliu joti. Pasirinkimą daro jis pats, taigi, jo tolimesnis likimas priklauso nuo jo sprendimo. Štai kaip nuostabiai liaudies išmintis pasakoje parodo kosminių laisvos valios ir karmos dėsnių ryšį.

Štai kodėl svarbu daryti gerą. Jau gilioje senovėje visose religijose buvo įsakymas: nedaryk blogo, nemeluok, nevok, nežudyk, daryk gerą, mylėk žmones. Visas religijas žmonėms suteikė Didieji Mokytojai, kurie gerai žinojo kosminius dėsnius ir stengėsi perteikti juos žmonėms. Taip, pavyzdžiui, prieš du tūkstančius metų Didysis Mokytojas Jėzus Kristus dar kartą priminė žmonėms moralines tiesas. Jeigu žmonės laikytųsi jų, tai išvengtų daugelio klaidų, sunkių vargų ir kančių. Reikia apgailestauti, kad daugelis žmonių visiškai nesilaikė arba pamiršo laikytis šių nurodymų. Jie melavo, prievartavo, vogė, kankino ir todėl sekančiame įsikūnijime jie prievartaujami, apvagiami, kankinami ar žudomi kitų žmonių. Savo būsimą likimą, tai kas įvyks sekančiame gyvenime, žmogus kuria pats, dabar, šiame gyvenime. Aukštesnis Protas moko, kad nereikia tikėtis, jog ateis kas nors ir pagerins mūsų gyvenimą. Niekas, net dievai negali pažeisti kosmoso dėsnių ir tik mes patys galime sukurti gražų pasaulį. Tai pasiekti galima tik tuo atveju, jei mes patys save pradėsime gerinti. Jeigu kiekvienas iš mūsų taps geresniu, sąžiningesniu, draugiškesniu, mylinčiu, tai ir visas pasaulis pasikeis.


KODĖL ŽEMĖJE TIEK DAUG BLOGIO

Ar visada mūsų planetoje buvo tiek daug blogio ir ar jo sumažės ateityje? Didieji Mokytojai sako, kad ne visada. Buvo laikai, kai mūsų planetoje viešpatavo taika, ramybė, gerovė. Žmonės kuria blogį dėl savo netobulumo, dėl ydingų charakterio bruožų. Žemėje būtų daug mažiau blogio, jei jo sąmoningai nekurtų tamsiosios jėgos. Tamsiosios jėgos – tai tos puolusios dvasios, kurios sąmoningai ir laisvanoriškai pasirinko blogio kūrimo kelią. Kurdami blogį jie susikūrė sau siaubingą likimą – žiaurią karmą. Šviesos ir tamsos jėgų kova savo viršūnę pasiekė dvidešimtajame amžiuje. Blogį žemėje tamsieji puoselėjo keletą milijonų metų. Dabar jų laikai baigiasi. Pagrindinės blogio jėgos nugalėtos. Paskutiniai jų likučiai mūsų planetoje bus likviduoti šiame šimtmetyje. Tada planetoje prasidės nauja šviesi epocha. Dabar, prieš savo žūtį, jie ypač pikti. Pagrindinius savo smūgius jie nukreipia į vaikus ir jaunimą, į jus – vaikai. Jums reikės kurti ir statyti naują, gražų pasaulį ir jame gyventi. Tamsieji nekenčia šviesios ateities, todėl stengiasi jums pakenkti. Jie stengiasi sugadinti žmonėse tai, kas svarbiausia – jų sielas. Tai jie daro gudriai ir niekšingai. Tamsieji gamina ir leidžia knygas, televizijos laidas, kino filmus, kuriuose žudo, plėšikauja, prievartauja, kur liejasi kraujas ir triumfuoja blogis. Jie platina žiaurių, naikinančių ritmų muziką. Visa tai ypač žaloja jaunas nesubrendusias vaikų ir paauglių sielas. Jaunieji bičiuliai, tik jūs patys galite apsaugoti save nuo viso blogio teisingai suprasdami savo gyvenimo prasmę ir žmogaus paskirtį.


MŪSŲ GYVENIMO PRASMĖ

Daugelis žmonių klaidingai galvoja, kad jie gyvena tik iki mirties. Jų gyvenimo prasme tampa įsigyti įvairių daiktų, kaupti turtą, siekti įvairių malonumų. Jie galvoja, kad taip elgdamiesi bus laimingi. Iš tikrųjų jie patys nelaimingiausi, nes apgaudinėja patys save. Daiktai ir turtai gali suteikti tik laikiną džiaugsmą. Prisiminkite, kaip vaikystėje, pamatę naują žaislą, jūs būtinai norėdavote jį turėti. Jums atrodė, kad ilgai juo džiaugsitės ir būsite laimingi. Po kiek laiko šis žaislas nusibosta, atsiduria palovyje ir jį pamirštate. Bet buvo ir kitaip. Kai jūs ką nors darėte patys, savo rankomis ir gerai pavykdavo, kiek buvo džiaugsmo. Savo darbą rodėte vyresniesiems, tėveliams ir jie džiaugėsi karu su jumis. Ypač jus džiugino tai, kad daiktas buvo naudinga ir reikalingas kitiems žmonėms. Tai, ką jūs padarėte savo rankomis, yra jūsų kūrybos rezultatas. Tik kūryba gali duoti tikrą džiaugsmą. Sukūręs nuostabią muziką, kuri patinka ir reikalinga žmonėms, kompozitorius bus laimingas. Bus laimingas muzikantas, atlikęs tą kūrinį, poetas – sukūręs eilėraštį, inžinierius – sukūręs naują mašiną... Kurti galima ne tik muziką, paveikslus, eiles, išradimus. Galima kurti gerus santykis tarp žmonių, ugdyti savyje gerus charakterio bruožus, tai yra kurti save. Žmogus gali neturėti talentų, bet kiek džiaugsmo jis suteiks kitiems žmonėms, jei jis bus paprastas, geras, jautrus, paslaugus, geraširdis, mylintis, rūpestingas...

Patį didžiausią džiaugsmą žmogus patiria, kai jo darbas ir kūryba padeda žmonėms ir suteikia jiems džiaugsmą. Tada sakoma, kad žmogus dirba ir kuria Visuotiniam Gėriui. Žmogaus gyvenimo prasmė tame, kad pastoviai ko nors mokytis, tobulinti savo sugebėjimus, dirbti visuotiniam labui. Taip pat gyvenimo prasmė yra amžino pažinimo, paslapčių atskleidimo, naujo pažinimo džiaugsmas. Prisiminkite, kiek vaikystėje išardėte ir sugadinote žaislų. Kodėl jūs tai darėte? O gi todėl, kad pažiūrėti, sužinoti kas yra viduje, kodėl jie juda, važiuoja. Jums tai buvo viliojanti paslaptis. Jūs būtinai norėjote ją įminti. Ir buvote laimingi ją atskleidę. Tai ir yra pažinimo džiaugsmas. Didžioji Gamta turi labai daug paslapčių, kurios laukia jūsų. Paslapčių pažinimas yra neišsenkantis kūrybinis džiaugsmas. Jūs girdėjote apie neįprastus Aukštesniojo (Subtiliojo) Pasaulio pasireiškimus, nematomas būtybes, vaiduoklius, skraidančias lėkštes, apie ateivius iš kitų pasaulių. Visa tai yra Kosmoso paslaptys, kurios laukia savo tyrinėtojų. Kol kas niekas tikslaus atsakymo nežino. Praeis keletą metų, jūs tapsite suaugusiais ir gal kaip tik vienam iš jūsų pasiseks rasti atsakymą ir atskleisti iki šiol nežinomą kosminę paslaptį. Kiek džiaugsmo suteiks jums visatos paslapties pažinimas.

Brangūs vaikai, jums teks susidurti su viena didžiausių Visatos paslaptimi, kurios pavadinamas – MEILĖ.

Iš meilės atsirado, gyvena ir juda pasaulis ir visa Visata. Be meilės negali gyvuoti nei Visata, nei galaktikos, nei planetos, be jos negalėtų atsirasti ir vystytis gyvybė Žemėje. Meilė – tai dvasios savybė. Ji priklauso Ugniniam pasauliui ir pažinti meilės paslaptį žmogus galės tik pasiekęs jį, pasiekęs dieviško išsivystymo lygį. Dabar tamsieji stengiasi sumenkinti meilės jausmą, supaprastinti ir suvulgarinti jį. Ar pasiduoti jų piktoms gudrybėms, priklauso nuo jūsų pačių. Meilė tiesiogiai susieta su žmogaus dvasia. Šiuo jausmu žmogus gali pakylėti savo dvasią ir tapti panašiu į dievus. Bet gali būti ir atvirkščiai. Suvulgarinęs ir pažeminęs meilės jausmą, žmogus gali pulti žemiau gyvulio lygio. Visi didieji žmonijos pasiekimai – patys gražiausi meno kūriniai, knygos, paveikslai, muzika, pergyvenę šimtmečius, visi jie buvo sukurti iš meilės. Iš meilės žmonės įvykdydavo žygdarbius, su džiaugsmu aukodami save dėl kitų. Meilė gimdo grožį, grožis įkvepia meilę. Todėl reikia stengtis, kad būtų gražūs žodžiai ir poelgiai, gražios mintys ir jausmai, gražus bendravimas tarp žmonių. Tik taip žmogus pasieks aukštesnio tobulumo ir bus iš tikrųjų laimingas. Taip sako mums tie, kurie jau pasiekė nuostabaus dieviško tobulumo – Kosmoso Didieji Mokytojai.

Visi dvasiniai pasiekimai – talentai, gabumai, žinojimas, mokėjimas, puikūs charakterio ir sielos bruožai – visa tai amžina ir nemirtinga savastis, mūsų turtas. Jie tarnauja žmogui ne tik žemėje, tankiame pasaulyje, bet ir aukštesniajame pasaulyje. Žmogus negali nusinešti į aukštesnįjį pasaulį daiktų, pinigų ir kitokių materialinių gėrybių. Tik dvasinus turtus jis pasiima su savimi ir kitame įsikūnijime vėl visus atsineša. Todėl gyvenimo prasmė yra ne materialinių, o dvasinių vertybių kaupimas. Vaikai, puoselėkite savo sugebėjimus ir talentus, ugdykite gražius charakterio bruožus, tobulinkite savo dvasią, tas amžinas turtas tarnaus ne tik jums, bet ir kitiems žmonėms.


MŪSŲ ATEITIS PRIKLAUSO NUO MŪSŲ

Mūsų seneliai ir proseneliai kūrė geresnį gyvenimą, svajojo apie šviesią ateitį. Ką gali padaryti kiekvienas iš mūsų, kad greičiau ateitų ta šviesi ateitis? Visiems, tame tarpe ir jums, vaikai, reikia pasistengti tapti geresniais, nepasiduoti blogiems charakterio bruožams, kuriuos mumyse kursto tamsieji. Reikia stengtis daryti gerą, stengtis mylėti žmones, siekti žmonių tarpusavio supratimo, tolerancijos. Tai vienintelis būdas, kuris padės išsigelbėti ir išgelbėti planetą. Aukštosios Kosmoso Jėgos išvalys mūsų planetą nuo tų, kurie skleidžia blogį ir išsiųs juos į Saturną. Žmonės, siekiantys gėrio, liks ir toliau tobulins savo planetą. Mes privalome padėti Šviesos Jėgoms, gelbėjančioms Žemę. Kuo anksčiau mes tai suprasime, tuo daugiau žmonių pradės tobulinti save ir savo pavyzdžiu paskatins kitus, tuo greičiau prasidės NAUJA ŠVIESOS EPOCHA. Niekas, išskyrus patį žmogų, negali jo priversti tapti geresniu. Tik kiekvienas iš mūsų taip gali pasielgti.

Jaunieji bičiuliai, jūs – planetos ateitis. Kokiais jūs tapsite, tokia ir bus mūsų visuomenė dvidešimt pirmame amžiuje.

Pabuvoję Šambaloje, Jelena Ivanovna ir Nikolajus Konstantinovičius Rerichai, ne tik gavo didžias žinias, bet ir perdavė jas žmonėms. Jelena Ivanovna užrašė savo pokalbius su Šambalos Mokytojais. Šie užrašai 1924 – 1937 metais buvo išspausdinti bendru pavadinimu „Gyvoji Etika“, kitaip „Gyvenimo Mokymas“, arba mokymas kaip gyventi. Ilgus metus tamsiosios jėgos naikino ir slėpė šias knygas nuo žmonių, bet dabar jos tapo prieinamos visiems. Apie visa tai, kas čia papasakota ir dar daugiau, jūs sužinosite vėliau, perskaitę ir išstudijavę šias knygas. Įgiję žinių, jūs sąžiningai padirbėsite statydami naują laimingą gyvenimą, kai Grožis, Tiesa ir teisingumas įsigalės mūsų planetoje.

Didysis Mokytojas, Šambalos Valdovas apie šį laikmetį štai kaip sako:

„Ateis Mano laikas ir pasikeis gyvenimas planetoje. Gerovė ir taika sugrįš į Žemę. Įsitvirtins bendradarbiavimas visų ir visiems, išnyks priešiškumas, pasibaigs karai, visos tautos sudarys vieną draugišką šeimą. Persitvarkys ir sužydės žemiškas sodas. Gyvūnams bus atleista, žmonės pasikeis, melagingas mokslas bus pakeistas tikru. Žmogaus sąmonėje trys pasauliai susilies į vieną, išsisklaidys prietema, pikti ir tamsūs išvyks į Saturną, Žemės planeta bus išvalyta nuo visokių šiukšlių, pasikeis žmoniškoji sąmonė. Prasidės ŠVIESOS karalystė ir jai nebus galo.“

Brangūs vaikai, mergaitės ir berniukai, pradėkite kurti ateitį, savo likimą jau dabar. Būkite kūrėjais! Kurkite gėrį, Kurkite iš savęs naują, tobulą žmogų, stenkitės tapti vertu būsimos Šviesos Epochos gyventoju ir atnaujinta planeta pasiims jus į savo ateitį. Jūs mūsų Tėvynės vaikai, jūs Žemės planetos vaikai, jūs Kosmoso vaikai! Didžioji Motina Gamta – Pasaulio Motina myli jus ir linki tik gero. Pamilkite ir jūs begalinio gyvenimo džiaugsmą, kūrybos džiaugsmą, amžino tobulėjimo džiaugsmą!

Jūsų likimas, jūsų ateities laimė atnaujintoje planetoje priklauso nuo jūsų pačių!

Н.П.Баныкин. Детям о КОСМОСЕ, ЗЕМЛЕ и ЧЕЛОВЕКЕ
Омск , 1992

Skaityti 6709 kartai Atnaujinta Pirmadienis, 04 kovo 2013 17:14

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Friday the 14th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©