Jūs esate čia:pamąstymai»Žmogaus asmenybė
Antradienis, 08 sausio 2013 16:59

Žmogaus asmenybė

Parašė  J.Keliuotis
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

J.Keliuotis (1902-1983)J.Keliuotis (1902-1983)

Žmogaus asmenybė

Gal niekad žmogus nebuvo taip niekinamas, kaip šiais laikais: 40 milijonų Italijoj skelbiama, kad tik viskas valstybėje, viskas valstybei ir nieko šalia valstybės, 65 milijonų Vokietijoj įsakyta, kad rasė, kraujas ir Führeris yra aukščiausios vertybės, 180 milijonų Rusijoj įvesta vergija ir baudžiava, industriniuose kraštuose viskas pavergta gamybai ir mašinai, o Kinijoj ir Indijoj masės žmonių miršta badu ar kautynėse. Ir kas nuostabiausia, kad milijonai žmonių patys ieško, kad kas nors juos paimtų į savo geležinę globą, atimtų iš jų laisvę, užtikrindami jiems duoną ir saugumą. Ir daugelio kraštų jaunuomenė ne laisvei, bet vergijai gieda himnus, ir ne išsivadavimo ieško, bet įsijungimo į uniformas ir patekimo į diktatūrą.

Tai charakteringas ir labai įdomus reiškinys, išduodąs šiandieninio žmogaus sumenkėjimą. Matyti, jau į tokį chaosą ir į tokį netikrumą yra patekęs modernusis žmogus, kad pats jau nebesitiki jo nugalėti, tad pasyviai ir beviltiškai pasiduoda išorinei jėgai, kad ji jį sudrausmintų ir jam išorinį ir išvidinį saugumą garantuotų. Ir tokių išorinių jėgų, kurios maloniai žmogų priėmė į savo globą, radosi pakankamai – tai gamyba, valstybė, rasė, technika.

Bet pamirštama, kad žmogaus didybė glūdi jo kūryboje, jo laisvėje ir jo savarankiškume. Tik savo drąsia ir laisva kūryba žmogus nugalėjo gamtą, ją pasikinkė į savo tarnybą ir sukūrė tokią civilizaciją. Savo dvasiniu savarankiškumu jis pasidarė pasaulio valdovu. Bet kai jis išsižada savo laisvės, savo individualios kūrybos, savo savarankiškumo, tai tuo pačiu pasiduoda išoriniam determinizmui, atsisako savo valdoviškų teisių ir pasuka smukimo ir nykimo keliu. Ir ypatingai traginga tai, kad jis vergauja savo paties sukurtiems mechanizmams – valstybei, industrijai, rasei ir savo laimėtoms vertybėms – mokslui, menui, technikai. Žmogaus kūryba pasirodė tokia didelė ir plati, kad jis nebeįstengė jos suvaldyti. Be to, jis bekurdamas pats tiek pavargo ir išsisėmė, kad neišsilaikė savo valdovo soste, ekstazėj sukniubo prieš savo darbo vaisius ir be sąlygų atsidavė jų diktatūrai.

– Štai išrasdamas mašiną jis norėjo nepaprastai išplėsti ir padidinti savo galybę, bet iš tiesų pasidarė tik jos mechanišku rateliu, jos automatišku prižiūrėtoju, nuolat tik besirūpinančiu, kad ji nesustotų, nesugestų ir kad nuolat turėtų darbo ir medžiagos. Jis sukūrė didelį mokslą, manydamas juo rasti tiesą ir laimėti sau laimingesnį ir šviesesnį gyvenimą, bet šis mokslas pasidarė toks išdidus (scientizmas), kad deklaravo žmogų esant tik jo nužemintu tarnu, jis tiek išsiplėtė ir susikomplikavo, kad niekas nebegali jo viso asimiliuoti, ir žmogui tenka tenkintis tik mažyte vienos kurios jo šakos sritimi. Jis sukūrė didingą meną, tikėdamas grožiu išpuošti visą savo gyvenimą ir juo pripildyti visą pasaulį, bet šis menas pasidaro tiek keistas ir gal net arogantiškas, kad jis žmogų – patį savo kūrėją – išmeta iš savo srities, liaunasi jį vaizdavęs, ima iš jo tyčiotis ir jį karikatūrinti, rodyti šmėklas ir klaikų chaosą, abstraktybes ir mechanizmus. Žmogus sukūrė kapitalą, juo norėdamas suintensyvinti savo gamybą ir padidinti savo materialinį gerbūvį, bet greit šis virsta sau tikslu, pasivadina kapitalizmu ir pavergia savo kūrėją, padaro savo vergais lygiai jo savininkus, lygiai darbininkus. Žmogų taip įtraukia į savo tinklą, kad jis nebeturi nei jėgų nei laiko rūpintis savo sielos, savo humanitarinės kultūros reikalais, ima išnaudoti milijonus darbininkų, juos sukelia prieš savo darbdavius, ir galop jų dideles mases išmeta į gatvę be duonos ir be pastogės. Žmogus iškėlė laisvės, lygybės ir brolybės šūkius, bet greitai ir jie virto sau tikslais, be objekto ir be turinio, pasivadino liberalizmo vardu, kur tikrajai laisvei nebėra vietos, nes juo atpalaiduoti visi žemieji instinktai; sukūrė tokią neteisingą, tokią chaotišką ir šmėkšlišką santvarką, kuria visi pasidarė nepatenkinti. Žmogus ėmė kultivuoti savo individualybę ir savo tautybę, jausdamas, kad tuo gali atskleisti savo paties ir savo tautos originalumą ir juo nepaprastai praturtinti visuotiniąją žmonijos civilizaciją, bet jis pats neatsilaikė prieš savo atrastas vertybes, apsvaigo jomis, pasidarė jų nelaimingas vergas, savo gyvenimą pradėjo grįsti šiuo individualizmu, kurs sudievina individą ir šiuo nacionalizmu, kurs sudievina tautą, pasiduoda šiam neribotam individualiniam ir kolektyviniam egoizmui, kurs iššaukė Didįjį karą, kurs individą sukėlė prieš individą, tautą prieš tautą ir įsteigė tokią tvarką, kurios vyriausiu principu yra homo homini lupus est. Jis sukūrė valstybę, kuri jungtų atskirų individų jėgas, kuri juos organizuotų kolektyviam apsigynimui ir sėkmingai ekspansijai, kuri derintų žmonių reikalus, palaikytų tvarką ir taiką, vykdytų teisingumą ir teiktų visokeriopą apsaugą, bet štai ji irgi pasidaro sau tikslu, etatizmo ir biurokratizmo pavidalais pavergia žmogų, jį suvaržo, paneigia jo asmenybę, ima gniaužti jo individualinę iniciatyvą – ir galop paskelbia, kad tik ji viena egzistuoja, kad žmogaus visiškai nėra, kad nėra ir jo šeimos ir jo organizacijos, kad jis tiek egzistuoja, kiek ji tai leidžia; ir jei jis dar egzistuoja, dar kvėpuoja ir gauna valgyti ir kokio nors darbo, tai tik todėl, kad jos tokia malonė.

Štai kokių nežmoniškų jėgų pavergtas šiandieninis žmogus. Jis šiandien silpnas, bejėgis, nelaimingas. Jis neįstengia nei savo materialinių reikalų, nei savo dvasinių vertybių apginti. Jis ir vaitoti garsiai negali, nes rūpinamasi, kad nieks nejudėtų, kad nieks savo gyvybės nerodytų net skausmo balsu: tik lavonai nepavojingi, tad tik jie ir toleruojami. Visi, kas tik nori egzistuoti, turi įsigyti lavonų pavidalus, užsidėti uniformą ir kaip negyvi instrumentai groti himnus valstybei, rasei ir proletariškai abstraktybei. Įsigali kolektyvo diktatūra, žmogų savo milžiniška mase prislegianti, jį dusinanti ir niekinanti. Bet ir pats kolektyvas neišsilaiko: jį paneigia vienas žmogus – diktatorius, nes kolektyvas neturi nei savo proto nei savo valios. Įsigali imperializmas, bestijalizmas, sadizmas. Su malonumu kankinami atskiri žmonės ir spaudžiamos ištisos tautos. Viskas uniformuojasi, niveliuojasi ir visi bejėgiai dreba prieš savo iškeltąją šmėklą.

Viskas norima pažymėti apokalipsinio žvėries ženklu: ką Šv. Jonas regėjo mistinėj vizijoj, tas šiandien vyksta prieš visų akis: „Aš mačiau kitą žvėrį, pasikeliantį iš žemės; jis turėjo du ragu, panašiu į avinėlio, ir kalbėjo kaip slibinas. Jis vykino pirmojo žvėries valdžią, jo akivaizdoje ir padarė, kad žemė ir jos gyventojai garbintų pirmąjį žvėrį, kurio mirtinoji žaizda buvo pagydyta. Jis darė didelių ženklų, taip kad net ugnį iš dangaus nužengindavo žemėn žmonių akivaizdoje, ir suvedžiojo gyvenančius žemėje ženklais, kuriuos buvo jam duota daryti žvėries akivaizdoje, sakydamas žemės gyventojams, kad padarytų paveikslą žvėriui, turinčiam kalavijo žaizdą ir atgijusiam. Jam duota suteikti žvėries paveikslui dvasią, ir kad žvėries paveikslas galėtų kalbėti ir daryti, kad kurie tik žvėries paveikslo negarbins, būtų užmušami. (Argi šiandien šitaip nesielgiama vienoj didelėj valstybėj? Aut.). Jis dar padarys, kad visi, maži ir dideli, turtingi ir beturčiai, laisvieji ir vergai turėtų žymę ant savo dešinės rankos ir ant savo kaktų ir kad niekas negalėtų pirkti ar parduoti, kaip tik kas turi žvėries žymę ar vardą ar jo vardo skaitlinę“. (Apr. 13, 11—14, 1). Iškilo žvėris, kas negarbina jo paveikslo ir nevirsta į jį panašiu, tas užmušamas, kas neturi jo bilieto, tas negali nei pirkti nei parduoti, nei bendrai nieko daryti, jis naudojasi visais moderninės technikos išradimais savo valdžiai ir autoritetui palaikyti, jis hipnotizuoja minias ir jas suvedžioja. Argi Stalino Sovietų Rusijos ir Hitlerio Vokietijos santvarkos nepanašios į šią Apokalipsio išpranašautą tvarką, ar jų vadai neprimena to apokalipsinio žvėries? Juk viskas imama ženklinti ne Dievo ir ne žmogaus, bet žvėries ženklu: jokios tikrai žmogiškos ir dvasinės vertybės nebepripažįstamos, garbinama tik kraujas, rasė, valstybė, materialinė gamyba, geležinė drausmė.
Bet vis dėlto žmogus negali žūti: jis tiek krizių yra nugalėjęs, nugalės ir šią, jis užvaldė visą pasaulį – jis užvaldys ir pačio savęs kūrybą. Jis, nežiūrint viso savo susmukimo, vis dėlto pasilieka nelygstamąja vertybe, nepaprasta didybe, kurios niekas šioj žemėj negali pralenkti. Reikia tik, kad jis susitelktų, nugalėtų savo vidaus chaosą, pagalvotų apie savo didįjį pašaukimą, įgytų savo didžiulės jėgos ir savo svaiginančios didybės sąmonę. Reikia, kad po tiekos išradimų galop jis pats save išrastų, save išugdytų ir iškeltų viršum visos žemės ir viršum visų savo darbo vaisių. Reikia, kad jis dvasiškai atsistotų ant kojų, išsitiestų visu savo ūgiu ir iškeltų aukštyn galvą į žydriuosius tolius.

Argi jau iš tiesų žmogus yra toks menkas, kad jo paties rankų padarai galėtų jį taip žeminti, kankinti ir nieku versti? Argi jis jau nebegali atsistoti, išsitiesti ir kiekvienam parodyti savo vietos? Argi jis taip jau sužalotas, kad jau nebegalėtų pagyti ir sveiku pasidaręs sveikai sutvarkyti savo ir kitų gyvenimo? Atrodo, kad ne! Atrodo, kad jis dar negyvena paskutiniųjų savo agonijos dienų, kad jis dar gali atgyti ir tarti savo galingą žodį, kurį išgirdusios išsiblaškytų visos šmėklos, prasmegtų ta apokalipsinė bestija ir nuo kurio aido subyrėtų visi šie mechaniškieji pastatai, kurie šiandien dusina kiekvieną žmogiškos gyvybės apsireiškimą.

Žmogus, nors kažin kiek įvairi jo veikla ir skirtingi jo žygiai, vis tiek tuo dar neišsižada savo vieningumo: vis dėlto kiekvienas, nors ir mažiausias, jo veiksmas jį patį reiškia ir jam priklauso. Taip pat, nors jis turi ir įvairiausių išgyvenimų, pasikeitimų, bet vis dėlto pasilieka ir tarp jų tam tikras tąsumas, nors jis ir neina tiesia linija, nors ir labai dideliais zigzagais plaukia 30 gyvenimas. Žmogus savyje turi dvasinį, substancinį centrą, iš kurio ir spinduliuoja visa jo įvairiopa gyvybė, kuris normuoja, ir kontroliuoja ir vertina visus jo veiksmus, kuris organizuoja ir formuoja jo vidaus ir jo išorinį gyvenimą. Žmogus yra būtybė, kuri jaučia, galvoja, trokšta, realizuoja, kuri sau gyvena, iš savo vidaus veikia, brangina savo individualybę ir ja nori paženklinti visą tikrovę. Kiekvienas žmogus jaučiasi esąs skirtingas nuo visų daiktų ir nuo kitų žmonių: tai individuali energija, tai substancianali būtybė, tai originali ir nauja tikrovė. Niekados vieno žmogaus aš netaps kito žmogaus aš. Žmogus pojūčiais apčiuopiamas ir neapčiuopiamas: yra išorinis ir išvidinis žmogus – išorinis tai jo kūnas, išvidinis – tai jo siela. Kūnas matomas, apčiuopiamas, turi tam tikrą svorį ir erdvėje užima kai kurią vietą. Siela – nematoma, nepasveriama, jokiais pojūčiais neapčiuopiama, bet jo viduje jaučiama centrinė energija, kuri viską tvarko ir gaivina, nors ir nematoma ir neapčiuopiama, bet vis dėlto jos buvimą žmogus jaučia visa savo būtybe. Taigi žmogus bus vieninga ir tapatinga, individuali ir visuotinė, materialinė ir dvasinė būtybė, kuri jaučia ir galvoja, trokšta ir vykdo, svajoja ir realizuoja. Jis, kurių nors šių ypatybių netekęs, pakrinka, išeina iš proto ar miršta: tada jis nebeturi normalaus savo egzistavimo.

Štai materialinis žmogus. Imkime jį analizuoti materialiniu žvilgsniu: jokio galutinio prado jame nerasime. Seniau buvo manyta, kad atomas sudaro materijos pagrindą, jos galutinį nebedalomą pradą, bet šių dienų fizika žino, kad atomas yra tik miniatiūrinė saulės sistema, tam tikras daugybės jėgų sūkurys. Juo nėra ir elektronas, nes gal ir jis, kaip ir atomas, yra dar mažesnių jėgų sistema. Bet šiai sistemai * pakrikus kūnas dingsta. Kiekvienas gyvas kūnas sudėtas iš narvelių, o kiekvienas, nors ir mažiausias, narvelis turi nesuskaitomą daugybę atomų, o kiekvienas atomas dar dalosi į elektronus. Bet šie elektronai, šie atomai, šie normaliai yra įjungti į sistemą, jie pareina nuo vienas kito, – štai ši sistema ir sudaro kiekvieno organizmo vieningumą. Visi jie yra šios sistemos įrankiai, turi savąją funkciją, bet ir palenkti bendram organizmo gyvenimui, jie tai kovoja tarp savęs, tai bendradarbiauja, visados pasilikdami šios sistemos dalimis, jos harmonizuojami ir diriguojami. Ji ir sudaro šį struktūrinį planą, kurs ir išlaiko organizmo vieningumą, bet šis vieningumas nuolat netenka senųjų savo jėgų ir vis plūsta naujomis jėgomis, bet vis dėlto šis struktūrinis planas pasilieka toks pat, nors ir nuolatos keičiasi, jis išlaiko pastovią savo formą, ne statišką, bet dinamišką, užkariaujančią ir progresuojančią: ši forma tai gyvybinė jėga, nuolat kovojanti su aplinka ir su mirtimi, nuolat iššaukianti naujų jėgų vietoj žūstančių. Štai kodėl gyventi – tai nuolatos kovoti ir kurti: gyvenimas – tai nuolatinė gyvybinė pastanga, tai nenutrūkstamas gyvybinis polėkis, tai nuolatos laimima pergalė. Organizmas miršta, kai jis nustoja kovojęs ir gaminęs naujas jėgas. Bet jis subrendęs prigimdo naujų organizmų, kuriais toliau plūsta gyvybinis polėkis. Omne vivum ex vivo: iš gyvybės kyla nauja gyvybė – ir taip ji nesibaigia ir nuolat mirdama, nes drauge nuolat vis naujomis formomis, naujais organizmais reiškiasi. Subrendusio organizmo specifinės energijos perteklius išsiveržia ir pagimdo naują organizmą. Ir ne kūnas, ne materija pagimdo kitą kūną, bet jame gaminama specialinė energija, konstruktyvinė formulė, kuri iššaukia naują specifinį, individualų organizmą. Todėl kiekvienas naujas organizmas nėra pakartojimas seno, nėra rutinos ir paveldimo determinizmo padaras: jis, turėdamas ir panašią struktūrą ir remdamasis tam tikra sena rutina, vis dėlto yra individualus, naujas, visiškai originalus, jokio materialinio ar biologinio determinizmo galutinai neapspręstas.
Tad jau ir biologiniai organizmai nėra absoliučiai mechaniškai savo tėvų ar protėvių determinuojami, jie yra laisvi visiems bendros gyvybės vaikai, jie visi plaukia iš vieno ir to pačio gyvybės centro, visi turi vis naują savo individualybę, nes užima specifinę erdvės vietą ir specifiniame laike reiškia savo veiklą. Jie nėra visiškoj aplinkos priklausomybėj, nes iššaukiami gyvenimui bendrojo ir visuotiniojo gyvybės principo, patys iš vidaus apsisprendžia pagal savo išvidinę vadovybę. Tad tuo labiau žmogus nėra determinuotas savo tėvų, savo protėvių, savo rasės: kiekvienas žmogus, nors ir silpniausias, vis tiek, šalia bendrų savo rasei dalykų, visados turi ir savų, individualių ypatybių, kurios ir sudaro originalumą. Yra laisvės, spontaniškumo ir naujumo kiekviename naujo žmogiško individo atsiradime. Juk iš tiesų negi motina sukonstruoja savo vaiką. Ji iš vyro gauna sėklą, kuriai įsismeigus į jos organizmo pagamintą kiaušinėlį, ima formuotis naujas individas. Šis spontaniškas dviejų skirtingų organizmų specifinių jėgų pertekliaus susidūrimas ir susiliejimas pagimdo naują gyvybę. Ją, kaip matome, iššaukia struktūrinės gyvybės planas, jos programa, jos sistema, o ne patys tie organizmai, kurie paprastai laikomi jos tėvais. Tie organizmai yra tik gyvybės polėkio įrankiai, per juos ir jais gaminami nauji individai, bet ne jie patys juos gamina, tai rodo ir tas, kad lytinis veiksmas yra spontaniškas, gaivališkas, nesąmoningas, jis atliekamas ne todėl, kad norima turėti vaikų, bet todėl, kad organizmų specifinės energijos pertekliai patys gaivališkai veržiasi į susijungimą, kuris ir pagimdo naują gyvybę, neatsižvelgdamas į tai, ar tėvai to norėtų ar nenorėtų. Pačiame biologiniame gyvenime nėra šio absoliutaus, mechaniško determinizmo, yra tik daug spontaniškumo, gaivališkumo, laisvumo ir naujumo.

Moters kūne prasidėjęs naujas gyvenimas nėra visiškai pasyvus: iš jo paties vidaus plūsta asimiliuojanti ir organizuojanti energija, jis turi savo individualų planą, kurs ir ugdo jo organizmą ir traukia į save reikalingo maisto. Šis embrionas, dar mažučiu narveliu būdamas, nuolatos juda savo vidaus jėga ir savo viduje turi nuostabiai tikslų savo gyvybės planą, kurio neįstengtų pagaminti nei vienas mokslininkas ir kurį jis be paliovos vykdo per visus devynis mėnesius. Embrionas savo kūno formos ir struktūros negauna iš aplinkos, niekas jo ten nelipdo, jokio dailininko ranka jo ten neformuoja, bet ji išsirutulioja iš jo vidaus, iš jo vidinio plano. Ir pagal šį vidaus planą susiformuoja tokia darni ir tokia nuostabi forma, kurios jokiais techniškais įrankiais niekas dar negalėjo ir, be abejo, negalės pagaminti. Tuo geniali gyvybinė idėja realizuojasi trapioj ir grubioj materijoj, tuo gaunasi naujas gyvas organizmas, toks nuostabus ir toks įdomus. Jis nėra fizikinių ir cheminių dėsnių mechaniškai determinuotas, bet išaugęs savo vidaus jėga, savo vidaus planu ir programa, savo nematoma vidaus energija – dvasia, kuri ir sudaro jo gyvybės principą.

Tad kolektyvistų argumentas, kad žmogus ne pats save pagamina, bet yra tėvų pagimdomas, vartojamas individualizmui nugalėti, neturi tvirto pagrindo: tėvai yra tik visuotinės gyvybės įrankis, o ne jos gamintojai, – ir individualizmui kritikuoti reikia rasti naujų argumentų. Kiekvienas gyvas individas yra naujas, nekartojąs buvusių, originalus ir egzistuojąs savo vidaus dvasine jėga. Bet ir ši jo dvasinė jėga individualizuojasi ir savo individualybę suformuoja žmogaus asmenybės pavidalu. Gyvulys pasilieka savo organizmo mechanizmų valdžioje: jis iš jų niekad neišsivaduoja – jis pasilieka savo rasės įpročių, savo instinktų, savo palinkimų valdžioje; todėl jis yra veikiamas, o ne veikiantis, pasiduodantis, o ne valdantis; todėl jis negali nieko naujo išrasti, nieko patobulinti. Tik žmogus išsivaduoja iš savo rasės automatizmo ir iš jos įpročių, jis daro išradimus, savo jėgai didinti vartoja įrankius, kuriuos aiškiai skiria nuo savo organizmo, kuriuos nuolat tobulina ir kombinuoja, ir dar išranda įrankius įrankiams gaminti. Jis išugdo savo sąmonę, kuria kontempliuoja ir vertina tikrovę, kuria konstruoja savo gyvenimo ateities planą, kuria pats apsisprendžia, pasirenka sau kryptį ir kelią. Jis palengva gali pasidaryti sąmoningu savo gyvenimo ir savos aplinkos valdovu. Tuo jis virsta asmeniu, tuo pačioje jo individualybėje ima formuotis ir jo asmenybė.

Pirmas jo asmenybės pasireiškimas – tai jo savisąmonė: kai jis pradeda save jausti ir skirti nuo kitų daiktų ir individų. Kiekvienas organizmui kilęs pavojus sukelia jame aliarmą ir iššaukia apsigynimo būklę: pirmas – pažinimo momentas, antras – valios momentas, abu sudaro dvasios esmines funkcijas. Pavojui pažinti reikalingas intelektas, o pasipriešinimui organizuoti reikalinga pastanga – valios veiksmas. Biologai spėja, kad šie veiksmai ima reikštis dar naujam individui tebesant motinos kūne. Bet štai jo evoliucija pradeda naują tarpsnį: jis gimsta, jo kūno kontūrai aiškiai precizuojas. Ir kiek dabar jis turi naujų išgyvenimų? Oras įsibrauna į jo plaučius ir sukelia naują ritmą. Pirmąkart patekęs į jo burną pienas sukelia visą gamą naujų pojūtinių išgyvenimų. Visas jo kūno paviršius, patekus į visiškai naujas sąlygas, patiria daug naujo. Jis nuplaunamas, sudėstomas, į kitokią medžiagą įvyniojamas, griežtai atskiriamas nuo kito organizmo. Jis ima jausti, kad ne jis vienas egzistuoja, kad jis apsuptas skirtingais nuo jo daiktais ir nuolat vis aiškesnę įgyja savisąmonę. Jį apsupą daiktai visaip veikia, ir jis verčiamas į juos nuolatos vienaip ar kitaip reaguoti – tuo formuojąs jo valia. Palengva jis augdamas susiformuoja ir suorganizuoja savo sąmonę; jis savo įvairume pajunta vieningumą ir savo nepastovume įžiūri savo identiškumą – pastovumą. Jis pradeda pats veikti aplinką, savo balsu, savo gestais priverčia jam patarnauti. Paskui pradeda pastoviai vartoti kai kuriuos gestus tiems patiems reiškiniams sukelti, tuo jis ima ir pats save veikti, formuoti, organizuoti.

Taip formuojasi žmogaus asmenybė, kuria jis valdo išorinį pasaulį ir savo vidaus tikrovę. Jis ima rodyti, kas jam patinka ir kas nepatinka, ko jis nenori ir ko nori. Jis kuria vertybių hierarchiją, jis jas sistematizuoja ir harmonizuoja – tuo atidengia savo spontanišką originalumą, kuriuo išsiskiria nuo visų kitų žmogiškųjų individų. Jis vienų vertybių daugiau nori, kitų mažiau, ir žemesnių išmoksta atsisakyti, kad laimėtų aukštesnių. Jis vienais dalykais daugiau domisi, kitais mažiau, kad pirmuosius geriau pažintų, antruosius visiškai apleidžia. Jis ima formuoti sau ateities idealą, savo būsimo gyvenimo programą, ir pagal ją keisti save ir organizuoti visą savo aplinką. Jis taip išmoksta svajoti apie ateitį ir susitelkti prie savo idealo. Bet jis ir savo priemones pasirenka šiam idealui pasiekti. Vienas eina prie jo svyruodamas, kitas drąsiai, vienas iš palengvo, kitas galvotrūkčiais, vienas ramiai prie jo žygiuoja, kitas ugnimi dega. Tuo susiformuoja ir jo charakteris, kurs jam pasilieka jau visą gyvenimą, kurs tampa jo jautimo, jo galvojimo ir veikimo būdu, kurs sudaro jo psichofizinę individualybę, kurios jau joks visuomeninis ugdymas nesunaikins, o tik gali šiek tiek pakeisti. Žmogaus originalumas formuojasi iš vidaus nuo pat jo atsiradimo, ir jo jokios uniformos, jokios diktatūros, jokia išorinė prievarta nesunaikins, nes žmogus auga, bręsta ir gyvena savo vidaus idėja, savo struktūrine forma, savo dvasine siela, kurios gelmės yra aname, antiprigimtiniame, dieviškame pasauly. Jis patenka į automatizmą ir į vergavimą tik nykstant jo visai žmogiškai gyvybei, jam senstant ar save patį naikinant, pasiduodant žemiesiems gaivalams ir išorinėm jėgom.

Žmogus visų pirma įgyja sąmonę to, kad jis yra, paskui to, kuo jis yra ir galop to, kuo jis turi būti. Taip jis save pažįsta ir save konstruoja. Gyvas, sąmoningas žmogus niekad nepasitenkina tuo, ką jis turi: jis nuolat veržias prie savo idealo – ir jei kas jam pastoja į jį kelią, tai jis kovoja iki galo; jei kovą pralaimi ir pasiduoda likimui, tai nuo tada prasideda jo smukimas. Ir tik akmenys ir lavonai nebeprogresuoja, nesiveržia pirmyn, nesiekia didesnio tobulumo ir darnesnės pilnatvės. Gyvo žmogaus gyvenimas tai nuolatinė pastanga, tai nesulaikomas gyvybės polėkis, tai nepertraukiama kova ir amžinas žygiavimas. Jis nuolat kuria savo gyvenimo programą, vis ryškina savo idealą ir formuoja savo pasaulėžiūrą – ir pagal ir užtai kovoja, veikia ir kartais net herojiškai žūsta, nes jei kas nors jam pastoja kelią ir nori primesti svetimą jam idealą ir suteikti jam svetimą programą, tas kėsinasi į jo dvasinę gyvybę, tas griauna jo gyvenimą. Jo pasaulėžiūra nėra daiktai, kurie būtų galima atimti, bet tai jo sielos veiksmai, jo išvidinė vadovybė, jo vidaus gyvenimas, pagal kurį formuojasi ir jo išorinis gyvenimas. Uždrausti jam laikytis savos pasaulėžiūros, vadinas, uždrausti jam gyventi, egzistuoti ir nuolat žygiuoti pirmyn. Kiekvienas žmogus kiek kitaip sprendžia apie daiktus ir apie žmones ir todėl susiformuoja vis kitokią pasaulėžiūrą: kiekvienas turi savo individualybę ir todėl kiekvienas kitokį susidaro savo gyvenimo idealą, kitokį turi charakterį ir kitokį savy jaučia pašaukimą. Ir tik ta santvarka gali būti laikoma žmoniška, organiška ir teisinga, kuri visiems žmonėms garantuoja pasaulėžiūros laisvę, kuri kiekvienam atiduoda tai, kas jam priklauso, kuri visiems suteikia lygios galimybės gyventi, progresuoti ir klestėti, kuri vieningumo siekia įvairumu, o visuotinumo – individualumu. Žmogus savo originalumu, savo laisva mintimi ir valia, savo individualia iniciatyva padarė visus išradimus, nugalėjo visą gamtos pasaulį ir išmoko save valdyti, tuo jis sukūrė visą kultūrą ir civilizaciją, tuo pasidarė pasaulio valdovas ir galingiausias jo gyventojas – neigimas šių žmogaus ypatybių yra dekadansas, pažangos griovimas, atentatas prieš kultūrą ir prieš civilizaciją, paneigimas žmogaus ir visos jo kūrybos.

Žmogaus asmenybė yra vertybė, kuri pati savy turi tikslą, kuri, malonės vainikuota, yra įgijusi dieviškumo ir todėl negali būti kieno nors priemone. Ji yra individuali, originali, nepasikartojanti, jos niekas neturi teisės sunaikinti. Ji stovi aukščiau viso empirinio pasaulio, ji dieviška, ji sukurta Dievo paveikslu ir nėra pasauly jėgos, kuri būtų už ją aukštesnė ir kuri galėtų ją paneigti. Ir niekas šioj žemėj negali galutinai jos patenkinti, nes jos siekimai begaliniai. – Ji trokšta absoliutės tiesos, dieviško grožio, begalinio gėrio, ir jos negali patenkinti nei tiesos fragmentai, kurių ji čia mokslu ir prityrimu gauna, nei grožio atspindžiai, kurių randa gamtoje ir mene, nei laikinis gėris. Jos siekimai begaliniai: jie viršija visus mokslo laimėjimus, kyla aukščiau už visą šios žemės grožio spindėjimą, nepasitenkina jokia laikine laime. Tad niekas ir negali jai pastoti kelio į šį begalinumą, į dieviškumą. Ji turi būti laisva. Ji nelygstamoji vertybė ir jokiai kitai šio pasaulio vertybei negali būti palenkta. Ji priklauso pati sau ir niekieno kito negali būti nuosavybe. Tad kiekviena kita vertybė, ar tai bus mokslas, ar menas, ar valstybė, ar gamyba, pasiskelbusi aukščiausia, įžeidžia žmogaus asmenybę. Tad niekam ji negali būti aukojama ir nieko negali būti įrankiu, nes ji pati yra tikslas. Ir kiekvienas jos varžymas yra žmogaus neigimas, jo pažangos sustabdymas, jo pašaukimo naikinimas, žmogiškos civilizacijos griovimas.

Kiekviena tikra civilizacija turi būti personalistinė. Atsirėmusi konkrečiu ir visu žmogumi, kurs savo šaknis turi įleidęs į žemę ir kurs savo asmenybe pakyla iki dangaus. Žmogus kaip individas priklauso žemei, savai šeimai, materijai, bet kaip asmenybė jis iškyla virš viso pasaulio ir pareina tik nuo savo Aukščiausiojo Kūrėjo. Kiekvienas žmogus turi savo individualybę ir savo pašaukimą – ir kiekvienam turi būti leista atskleisti savo originalumą ir realizuoti savo pašaukimą. Kiekvienas pašauktas gyvenimui, žydėjimui, laimei ir dieviškumo laimėjimui, tad kiekvienam ir turi būti leista gyventi, maitintis, rengtis, lavinti savo protą ir valią, siekti tiesos, grožio ir gėrio. Ir nėra pasauly galybės, kuri turėtų teisę atimti žmogui gyvybę ir uždrausti jam gyventi tiesoje, grožyje ir gėryje. Nes, kaip matėme, nei valstybė, nei šeima, nei rasė, net nei tėvai nėra jo autoriai ar jo pagamintojai. Naują žmogišką individą iššaukia gyvenimui pats visuotinės gyvybės polėkis, o ne kiti žmonės; tėvai yra tik įrankis šio gyvybinio vyksmo. Tiesa, žmogus nevienas gyvena — jis visuomeninis, jis kaip materija pareina nuo fizinių ir cheminių dėsnių, kaip biologinis organizmas veikiamas biologinių veiksnių, kaip šeimos narys – susijęs su savo šeima ir su jos reikalais, kaip tautietis yra savo tautos veikiamas, kaip pilietis priklauso savo valstybei, kaip civilizuota būtybė susietas su savo laiko kultūra ir civilizacija, bet kaip dvasinė būtybė jis nepareina nuo jokios šio pasaulio jėgos. Jis vienas stovi prieš savo Kūrėją. Štai kodėl visuomenė ir valstybė gali determinuoti jo materialinius ir visuomeninius reikalus, bet jau neturi teisės determinuoti jo dvasinių reikalų, negali jam smurtu primesti kokios nors pasaulėžiūros ar religijos, nes ir pats žmogus, kaip dvasinė asmenybė, neturi teisės pasyviai pasiduoti aplinkos apsprendimui: jis prieš save ir prieš Dievą atsakingas už savo gyvenimą.

Žmogus, kaip materialinė ir kaip biologinė būtybė, stipriai veikiamas materialinių ir biologinių dėsnių, stengiasi kuo daugiausiai išsiplėsti šiame materialiniame ir biologiniame pasauly, turėti kuo daugiausiai turtų, nuosavybės ir gyvybinio žaismo, bet jo asmenybė, kaip dvasinis pradas, turi pirmąjį žmogų apvaldyti, jį transformuoti, jį vaduoti iš materialinių dėsnių diktatūros ir jį palenkti dvasiniems principams. Šeima, tauta, visuomenė, valstybė turi ne vien tenkinti jo materialinius reikalus, bet turi ir jam padėti kilti į dvasios pasaulį, padėti rasti tiesą, grožį ir gėrį. Dvasinė asmenybė organiškai susieta su materialine individualybe, tad be šios negali apseiti, visų pirma ji turi patenkinti minimalinius šios reikalus – ir tik paskiau gali kelti į dvasines aukštybes. Žmogus savo sąmonės dėka atidengia savo individualųjį ir dvasinį pašaukimą ir jį nori realizuoti – ir niekas negali jam to trukdyti, priešingai, privalo dar jam padėti. Bet reikia jam pačiam palikti laisvę spręsti savo likimą. Jo gyvenimas – jo paties rizika, jo pasiaukojimas – jo paties pastanga, jo paties laimėjimas. Jis yra kurianti būtybė: jis nuolat ieško ko nors naujo, nuolat pats atgimsta ir vis stengiasi ir savo aplinką reformuoti. Gyvenimas ir yra nuolatinė kova, nesibaigiantis prisikėlimas, nenutrūkstama kūryba ir nuolatinis laimėjimas. Kai sustojama, kova užbaigiama, daugiau ne-beatsinaujinama, vadinas, jau pasiduota mirčiai. Ir žmogaus asmenybei tenka nuolatos kariauti ir su materija ir su gyvuline gyvybe, ir su šeima, ir su organizacijomis, ir su savo tauta ir su savo valstybe, bet daug kur tenka jai ir bendradarbiauti su visais šiais pradais. Ji iš esmės dinaminė, niekad nesustingstanti, nuolatos veikianti, kovojanti ir siekianti.

Pabaiga

Skaityti 4886 kartai Atnaujinta Pirmadienis, 04 kovo 2013 18:33

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Friday the 14th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©