Jūs esate čia:pamąstymai»Naujasis Humanizmas
Antradienis, 08 sausio 2013 16:36

Naujasis Humanizmas

Parašė 
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Žurnalistas Juozas Keliuotis Nidoje (1977 m.)J. Keliuotis Naujasis Humanizmas

Modernusis pasaulis žūsta chaose, materializme ir įvairiuose despotizmuose. Jis išganymo ieško ne dvasiniuose praduose, bet materialiniuose. Iš anarchizmo vaduojasi pasiduodamas absoliučiai kolektyvo ir jo vado valdžiai, o materializmą tikisi nugalėsiąs naujais mitais – klase, valstybe ir rase. Bet tai krizės problemos sprendimas išorinėmis priemonėmis, kai ji iš tiesų galima nugalėti tik iš vidaus. Krizę galime nugalėti tik naikindami jos šaknis, kitaip ji vis naujomis formomis reikšis. Bet jos šaknys randasi pačiame žmoguje.

Juk visas šis klaikus pasaulis yra žmogaus padaras, jis jį sukūrė pagal savo pakrikusį paveikslą. Jo vidaus chaosas pagimdė ir šį chaotišką pasaulį. Jo sumaterialėjimas iššaukė ir šį baisų materializmą, kurs neigia visas dvasines vertybes ir tautą sukelia prieš tautą, klasę prieš klasę, individą prieš individą. Jo sumenkėjimas išprovokavo visus moderniuosius despotizmus, kurie neigia žmogaus asmenybės vertingumą, uždraudžia jam turėti savo mintį, savo valią ir neleidžia daugiau reikšti savo iniciatyvos. Tad joks atgimimas neįmanomas be dvasios atgaivinimo, be dvasinės revoliucijos. Be šios didžiosios reformos visos kitos reformos bus fiktyvios, be jos žmogus neatsistos ant kojų, bet pasiliks vergu savo paties sukurtų mechanizmų – valstybės, mašinos, kapitalo. Tad visų pirma reikalinga sustiprinti patį žmogų ir jo asmenybę, o tik paskui eiti į pasaulio reformą.

Visų pirma žmogus privalo nugalėti savo vidaus chaosą, turi suvaldyti savo pirminius instinktus, suorganizuoti ir suharmonizuoti savo vidaus gyvenimą. Kol mes būsime tik palaidas savo geismų ir aistrų kompleksas, kol mes pasyviai pasiduosime visoms išorinio pasaulio pagundoms, kol nepradėsime jausti atsakingumo už kiekvieną savo žygį, kol neturėsime susiformavę sau idealo, tol mes būsime valdomi mechaniškų ir nežmoniškų pradų, tol blaškysimės nuo vienos iliuzijos prie kitos, tol iš vieno vargo krisime į kitą. Kol naujais pagrindais netransformuosime ir nesuorganizuosime savo vidaus gyvenimo, tol nesirodys mums joks šviesos pragiedrulis, tol mūsų vargams nesimatys galo, tol pasiliksime tamsybėse, chaose ir beprasmybėje. Tad nors kažkiek būtų chaotiška mūsų asmenybė, bet vis dėlto turime ryžtis laimėti jos tapatingumą ir jos vieningumą. Nors išorinio pasaulio, visuomeninės aplinkos jėga mums atrodytų begalinė, bet vis dėlto turime bandyti pradėti vaduotis iš jos diktatūros ir ugdyti savyje atsakingumo jausmus. Juk mes atsakome už save ir už kitus: atsakome prieš save, prieš istoriją, prieš Dievą. Juk ne veltui mums duota fizinių ir dvasinių jėgų: neveltui mumyse spindi dieviškoji siela. Mes negalime pasyviai pasiduoti likimui; kai savo prigimtimi esame pašaukti būti laisvais, sąmoningais ir savarankiškais. Vergavimas žemesniems gaivalams, aplinkai ir kolektyvui; pasidavimas likimui yra tai nuodėmės prieš prigimtį, atentatas prieš žmogų ir paneigimas jo pašaukimo.
Bet kaip pradėti šį dvasinį atgijimą, kaip išsivaduoti iš šio chaoso ir šio vergavimo savo paties sukurtiems mechanizmams ? Gal mes jau tiek esame susmukę, kad jau mūsų būklė yra beviltiška, kad visi išoriniai despotizmai tokie galingi, kad pasauly nebėra jėgos, kuri juos galėtų įveikti? Jei taip, tai jau viskas baigta: jau nebėra žmogaus ir jo galios, tai gyvename jau paskutines žmogiško gyvenimo dienas – ir nėra jau daugiau mums čia ką veikti ir ko siekti. Betgi taip nėra! Juk yra buvę dar sunkesnių laikų – ir vis dėlto visados žmogus yra išėjęs laimėtoju – kitaip jau senai būtų pasibaigusi žmogaus istorija šioj žemėj. Didžiausią kovą jis yra laimėjęs pačioj pradžioj savo gyvenimo, tai atsitiko dar priešistoriniais laikais. Jis atsiradęs šioj žemėj buvo, palyginti su jį supančiais daiktais, labai silpnas. Jis neturėjo nei liūto jėgos, nei paukščio sparnų, nei žuvies plaukiojimo aparato, nei briedžio kojų, bet vis dėlto jis, o ne kas kitas, nugalėjo sausumą ir jūras, požemius ir erdves. Jis visą gyvąją ir negyvąją gamtą privertė sau tarnauti ir didinti jo jėgą ir turtinti jo gyvenimą. Daug kartų galingesni už jį gyvūnai žuvo, aplinkos buvo negailestingai sutriuškinti, o žmogus – pasiliko kaip gyvosios ir negyvosios gamtos valdovas. Jo pasirodymą žemėj galime palyginti gaisro pasireiškimui sausoje girioje: jis savo kūrybos ugnimi apėmė visą žemės rutulį – ir jį pavertė savo veiklos dirva ir savo gyvenimo sodu. 0 su krikščionybės pasirodymu jis pradėjo ir pats save nugalėti.

Nusikratymas pesimizmu bus pirma išsivadavimo priemonė. Kai žmogus ims tikėti savo pajėgumu, kai jis įsitikins, kad visos šios galybės, kurioms jis vergauja, yra jo paties padaras, tai jo dvasinės jėgos ims busti, jis pradės mėginti dvasiškai atsistoti ant savo kojų ir pradėti vaikščioti savo vidaus jėga. Kol žmogus nusivylęs, kol jis neturi savo jėgos sąmonės, tol jis negali ryžtis būti laisvu ir savarankišku. Nėra reikalo ir prasmės jam pasiduoti kokioms nors naujoms iliuzijoms: dabarties tikrovė klaiki, gyvenimas sunkus ir kiekvienas savo gyvybės pareiškimas pavojingas ir rizikingas. Bet jei pirminis žmogus rizikavo eiti į kovą su visa žeme, su visa jos gamta, su jos miškais ir visais jų gyvūnais, su jos vandenimis ir erdvėmis, ir jei ją laimėjo, tai kodėl jis negali ryžtis nugalėti savo vidaus ir savo išorės chaosą, kodėl jis negali įstengti įveikti savo paties sukurtų mechanizmų – kapitalizmo, ekonomizmo ,valstybinio totalizmo, mašinizmo, masių pamišimo, individualinio ir kolektyvinio imperializmo, materialinės civilizacijos pirmavimo? Visa kultūros ir civilizacijos istorija liudija apie nuostabią žmogaus didybę ir apie neribotas jo kūrybos galias. Jis iki šiol ne vieną tokią visuotinę krizę yra nugalėjęs. Tiesa, nieko lengvu būdu nebuvo nugalėta. Kiekvienas laimėjimas buvo reikalingas didelio atsidėjimo, nepaprasto heroizmo ir nemažų aukų. Bet kokių vertybių buvo sukurta – ir kokia žmogaus jėga ir didybė buvo atskleista! Juk dabar lengviau kovoti, kai turime tokį patyrimą, kai prieš mūsų akis spindi tūkstantinių metų žmonijos laimėjimai, kai žinome, kad žmogaus, ypač jo dvasios, galybė gali būti nepaprastai didelė.

Tikėdami žmogaus pajėgumu, galime jau bandyti pradėti patį jo vidaus gyvenimą organizuoti, harmonizuoti ir ugdyti. Kultūros ir visos žmonijos istorija mums rodo, kad žmogaus jėga glūdi jo dvasioje ir jos kūryboje. Tad žmogus, norėdamas laimėti sau jėgos, turi savo dvasią sustiprinti. Jo dvasia yra jo gyvybės principas. Ji palaiko žmogaus organizmo vieningumą ir organizuoja jo veiklą, ji iškyla ir stiprėja tik organizavimu ir vadovavimu. Tad reikia, kad ji vis labiau apvaldytų visas organizmo tendencijas, kad vis daugiau jas harmonizuotų ir suderintų. O jokia organizacija neįmanoma be hierarchijos principo, kurs reikalauja žemesnes gyvenimo sritis palenkti aukštesnėms, kiekvienai tendencijai suteikti savo tikrąją vertę ir neleisti žemiesiems gaivalams užvaldyti dvasinių pradų ir juos pasikinkyti savo žaismui. Kai jis pripažins, kad dvasiniai pradai yra aukštesni už materialinius pradus ir kai įstengs pastaruosius palenkti pirmiesiems, tai jis realizuos savy vieningumo principą, suformuos savy dvasinį centrą, kurs vadovaus visam jo gyvenimui, kurs neleis žmogaus jėgoms žūti tarpusavio kovoj, bet jas derins ir organizuos išorinio pasaulio nugalėjimui. Žmogus, turįs organizuotą, harmonizuotą ir hierarchizuotą savo vidaus gyvenimą, pasidarys ryžtingas, nes bus vieningas ir galės visas savo jėgas sutelkti į vieną žygį; jis bus pastovus savo vyriausiais siekimais, todėl nesiblaškys iš kraštutinumo į kraštutinumą, nenuleis rankų prieš kliūtis ir neatsisakys nuo savo ir daug kartų pralaimėjęs; jis turės minimum tapatingumo, todėl bus ištvermingas ir nuoseklus, darnus ir ištikimas savo pašaukimui ir savo tikslams; jis jausis atsakingu už savo ir už kitus veiksmus, todėl jo veikla negalės būti priešinga visuotinėms vertybėms ir jo paties idealui, todėl jis bus aktyvus ir visomis jėgomis kovos dėl aukštesnio, vertingesnio. žmogiškesnio ir dvasingesnio gyvenimo.

Bet dabar kokia turi būti ši vertybių hierarchija? Kokios yra žemesnės ir kokios yra aukštesnės gyvenimo sritys? Koks pradas turi turėti pirmaujančios reikšmės? Kai galvojame apie hierarchijos principo valizavimą, tai turime nepamiršti, kad tik tada juo galima laimėti harmoniją, kai nepaneigiami nei vieno prado teisėti, natūralūs reikalavimai, kai kiekvienai gyvenimo sričiai atiduodama tai, kas jai priklauso, kitaip gaunasi dar didesnis chaosas. Kai bus niekinamas kūnas, neigiamas jo grožis ir jo reikalavimai, tai jis žalojamas bus liguistas ir savo patologiškumu drums sielos gyvenimą, trukdys žmogui kilti į dvasines viršūnes, fiziniu determiniškumu privers jį rūpintis ,savo kūno likimu, kurs neteisėtai paneigtas, kiekviena proga protestuos ir stengsis kompromituoti patį hierarchijos principą. Jei bus naikinamos emocijos, gniaužomi jų natūralūs pasireiškimai, tai jos dar labiau šėls, jos, nustumtos į pasąmonę, rausis po pačiais žmogaus asmenybės pagrindais, nuolat ieškos silpnos vietos, pro kurią galėtų vulkanu išsiveržti ir užlieti visą šį vienašališką, perdaug racionalistinį žmogaus gyvenimo pastatą. Tad kiekvienas vienašališkumas provokuoja pačios prigimties kerštą ir slepia savy būsimos anarchijos ir netvarkos daigus. Kiekvienas dirbtinumas, kiekvienas natūralios žmogaus tendencijos prievartavimas gresia nauju chaosu ir nauju pakrikimu. Tad reikia ieškoti organiškos hierarchijos, organiškos harmonijos, kuria visi natūralūs žmogaus nusiteikimai būtų tenkinami, kuria būtų glamonėjamos ir ugdomos visos pozityvios žmogaus tendencijos, kuria būtų jos tik organizuojamos, suderinamos ir įjungiamos į natūralų, prasmingą, darnų, vieningą ir nuolat tobulėjantį gyvenimą.

Pradėsime žemesnėmis gyvenimo sritimis ir eisime į aukštesniąsias.

Šį savo kelią, vedantį iš šiandieninės krizės, vadinsime naujuoju humanizmu, kurio koncepcija mums galutinai paaiškės tik nušvietus visus krizės problemos išsprendimo aspektus, ką ir pasiryžę esame padaryti per ištisą straipsnių eilę.

Iliustruotas savaitinis kultūros gyvenimo žurnalas „Naujoji Romuva“,
septintieji metai, Nr.20 (330) 1937 m. , gegužės 16 d., p.441-446

Skaityti 2327 kartai Atnaujinta Pirmadienis, 04 kovo 2013 18:35
Daugiau šioje kategorijoje: « Žmogaus asmenybė Žudynės »

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Monday the 18th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©