Jūs esate čia:valstybė»Į Rygą, į Rygą į cukierkų fabriką...
Trečiadienis, 13 vasario 2013 15:17

Į Rygą, į Rygą į cukierkų fabriką...

Parašė  Diana Stungurienė
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

„...Į Rygą, į Rygą į cukierkų fabriką...“

„...Tėvynės sąvoka formuojasi pasaulinių įvykių sraute. Kiekvieno žmogaus širdyje ir sąmonėje Tėvynei turi būti skirta vieta ir dėmesys. Kiekvienas privalo žinoti tikrąją savo Tėvynės vertę. Tėvynė – tai ne augantis dykumoje medis; tarp tautų būtinas bendradarbiavimas ...“

Мир Огненный, ч. II , 62

Kiekviena šalis ir kiekviena tauta, kokia išskirtinė ji nebūtų, yra tik dalis Vieno – Žemės planetos. Kuo siauresnė sąmonė, tuo mažesnė vaizduotėje ir Žemės planeta. Tai suprasti nėra sudėtinga, tik reikia truputį pamąstyti. Sąvoka žmonija daugeliui planetos gyventojų yra nesuvokiama ir nežinoma; didžiajai daugumai žmonių sunkiai suvokiama tėvynės, tautos, valstybės ir sąjungos prasmė. O štai žodžiai – giminė, šeima, vaikai, tėvai – jau daugeliui yra girdėti ir pažįstami, bet, paprastai, tuos žodžius lydi kelios papildomos sąvokos: kraujo ryšys, nuosavybė, paveldimumo teisė... Nors, iš esmės, sąvokos planeta, žmonija, sąjunga, valstybė, tauta, giminė, šeima turi tą pačią reikšmę, tik skirtingą erdvę.

Dar kartą pradėkime nuo pradžių. Žmogus, kuris save suvokia kaip neatskiriamą žmonijos dalį,  baisisi betiksliu žmonių ir statinių naikinimu, bandant įrodyti savo galią; jis suserga vos pamatęs iškirstus miškus ir užnuodytus ežerus; su ašaromis akyse jis bando apie tai kalbėti visiems aplinkiniams ir, kiek pats įstengia, bando atstatyti kažkieno lengva ranka ir suakmenėjusia širdimi sunaikintą žmonijos turtą.  Tokie žmonės dažnai yra pašiepiami, vadinami idealistais ir netgi kvailiais, nesuprantančiais gyvenimo, jų nedaug. Ką gi, susiaurinkime žmogiškąją sąmonę iki valstybinės sienos, tautos ir tėvynės – belieka prisiminti laidą „Klausimėlis“ – nežino tautietis nei savo valstybės dydžio, nei kaimyninių valstybių, netgi nežino, kad jis pats yra tautos dalis... Liūdna, belieka  dar labiau susitraukti, iki kraujo ryšio jungiamo ratelio – gal bent šiame siaurame sambūryje rasime kiek supratimo ir bendradarbiavimo. O varge, kuo giliau į mišką, tuo tankesni krūmynai: perpildyti vaikų namai, tėvas vaiko augime ir auklėjime visiškai nebūtinas, seneliai žudomi, siekiant užvaldyti turtą...

Ir dar kartą apie tą patį. Kiekviena tauta turi „savo veidą“ (žodis iš kito galo skaitomas – dievas) ir savo paskirtį evoliucijoje, lygiai taip pat kaip ir kiekviena kūno dalis yra būtina ir atlieka tam tikrą funkciją. Žemės kūnas didelis ir įvairus, bet jis turi vieną širdį – tai Žemės branduolys. Žemės širdis tokia pat jautri ir pulsuojanti kaip ir žmogiškoji širdis. Planetos širdis reaguoja į žmonijos veiklą taip pat, kaip ir žmogiškoji širdis reaguoja į žmogaus veiklą. Jei skauda skrandį, galvą ar koją, negalima tvirtinti, kad žmogus yra sveikas – tik vienas skausmas kamuoja stipriau, o kitas silpniau, o štai širdis sureaguoja į visus kūno skausmus. Taip pat ir Žemės širdis reaguoja į skausmus: susikaupė nuodai – prasiveržė ugnikalnis, iškirstas miškas – debesys aplenkia tą vietą, čia prasideda sausra ir žemė sudega, kaip ir aplieta sieros rūgštimi žmogaus oda. Dūsta planetos širdis karo dūmuose, vėl kažkas netveria savo pasipūtime ir trokšta kraujo – nereikalinga Žemei žalojanti ją tauta; netruks prabėgti šimtmetis ir pamirš žmonija tos tautos vardą; kiek tautų ir valstybių išnyko negrįžtamai.

Išnyko ir TSRS. Tik bėda, daug žmonių išaugino ir išauklėjo ši sąjunga. Pažiūrėkime, kas gi tie nelaimingieji, kurie gimė sąjungoje? O gi, tai pati produktyviausia, darbingiausia ir aktyviausia tautos dalis, bet jie visi pažymėti, jie raupsuotieji. Maždaug pusę lietuvių drąsiai gali teigti, kad gimė jie Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungoje, ir kad jų tėvynė buvo visa penkiolikos broliškų respublikų sąjunga.   Šiandien viskas kitaip, tėvynė stipriai susitraukė, valstybinė siena įveikiama tik vizų pagalba, taigi, ir dabar pasaulis mums uždaras, geležinė uždanga niekur nedingo. Sakysite, kad dabar mes europiečiai, bet kad senosios turtingosios Europos šalys, nors ir oficialiai priėmė mus į savo ratą, neįvertina lietuvio sugebėjimų ir talentų ir vis priskiria prie atsilikusių trečiojo pasaulio šalių.

Niūrios mintys sukasi galvoje. Gal tai praeities nostalgija, neleidžianti gyventi europine dabartimi? Bet tai ne praeities gailestis, tai susikaupęs pūlinys, kuris augo ir brendo visus nepriklausomybės metus, maitinamas nepilnavertiškumu, pažeminimu ir nuvertinimu. Baigiasi antras dešimtmetis, kai skelbiame pasauliui atgavę nepriklausomybę, bet tai netiesa – mes vis dar vergai. Nėra Lietuvoje laisvės ir laisvų žmonių  – mes vis dar murdomės savo pačių sukurtuose pančiuose, vis dar skirstome į idėjinius ir turtingus, į smetoninius ir tarybinius; tai buvo prieš, o tai buvo po; to tėvai buvo dešinėje, o to stovėjo kairėje; tas persivertė, o tas liko ištikimas partijai... begalės, begalės niuansų – kiekvieną dieną nors vienas per kurią nors TV laidą būtinai ką nors supriešina. Taip ir trypiame vietoje – vienas žengia žingsnį pirmyn, o kitas už skvernų jį tuoj pat grąžina atgal – mat, pasirodo, jų tėvai ar seneliai stovėjo skirtingose barikadų pusėse. Niekaip negalime suvokti, kad ne sistemos daro žmones, o žmonės kuria sistemas ir vėliau patys tampa savo sukurtų sistemų vergais:  netgi nebegali pakeisti klaidingai sukurtų įstatymų. Niekaip nenorime pripažinti, kad visas taurias, kilnias idėjas sutrypiame ir nuvertiname, pirmumą suteikdami sočiai kasdienybei.

O rašyti norėjosi apie viešnagę Rygoje. Pabandysiu tai padaryti, ir dar kartą supriešinsiu pačius lietuvius. Turbūt daugelis lietuvių yra girdėjęs šią dainušką „...Į Rygą, į Rygą į cukierkų fabriką...“, bet, turbūt, nedaugelis Vilniaus ir visos pietinės Lietuvos gyventojų yra lankęsi šiame nuostabiame mieste, ko nebūtų galima pasakyti apie Šiaurės Lietuvos gyventojus. Štai taip, nors ir nedidelė ta mūsų Lietuvėlė, bet žmonės joje oi kokie skirtingi, nes jų charakterius stipriai  įtakoja kaimynai (latviai, lenkai, rusai).

Kai pirmą kartą atvykau į Vilnių, maždaug prieš trisdešimt metų, buvau nustebęs, kad nesuprantu tos kalbos, kuria kalbama sostinėje, pasijutau tarsi užsienyje – net ledų nusipirkti nesugebėjau, nepavyko lietuviškai susikalbėti su pardavėja. Ir tik vėliau, už gero dešimtmečio, jau studijuodamas Vilniuje sužinojau, kad Vilnius ir jo apylinkės yra neteisėtai lietuvių pasisavinta Lenkijos dalis, ir kad tikrieji lenkai,  nors ir gyvena Lietuvoje, net nežada mokytis lietuvių kalbos, jie vis tikisi, kad vieną dieną Vilnius vėl priklausys Lenkijai...

Bestudijuojant teko pabuvoti draugo vestuvėse Vievyje, ten ir vėl buvau nustebintas – draugo giminės nepatikėjo, kad nemoku lenkiškai, net paaiškinimas, kad esu iš Šiaurės Lietuvos jiems atrodė neįtikinamas argumentas – juk lenkiškai turi, netgi privalo mokėti visi lietuviai. Be to, norėtųsi pridurti, kad po mokslų baigimo studentai iš didesnių Lietuvos miestų į juos ir sugrįžta, nes ten gyvena jų tėvai, seneliai ir netgi proseneliai. O  Vilniuje pasilieka mažų rajoninių miestelių ir kaimų gyventojai, taip vadinami provincialai. Taip vyko ir vyksta kiekvienais metais, todėl vertėtų susimąstyti sostinės rašeivoms, ar ne Vilnius yra didžiausia provincija Lietuvoje? O ką jau kalbėti apie Vilniaus turgelį, kuris garsėjo ne tik lenkiškomis prekėmis, bet ir prekeiviais-užsieniečiais  iš Lenkijos; save laikančiais pranašesniais už Lietuvos lenkus. Frazė „ lenkas – ne tautybė, o profesija“ lietuviams labai suprantama, nes tai, ko negalėjo vietiniai, tada vadinami spekuliantai-perpardavinėtojai, šiandien pagarbiai vadinami verslininkais, atlikdavo atvykėliai lenkai. Tiesa, buvo laikotarpis, kai Vilniuje pritilo lenkiška kalba – apie 1990-uosius, atgimstanti lietuviška dvasia laikinai prigesino vietinius „šlėktas“. Štai toks sostinės įspūdis ilgam įsitvirtino mano sąmonėje, štai kodėl net šiandien kartais suabejoju, ar tikrai Vilniuje priimti sprendimai yra skirti visai tautai – kaip dažnai jie prieštarauja nutolusių nuo sostinės regionų gyventojų suvokimui...

Žinoma, neturiu tikslo žeminti ar niekinti Vilniaus ir jo krašto žmonių. Juolab, kad vaikystėje patirti įspūdžiai visą gyvenimą išlieka ryškesni ir vaizdesni, nes jų nekoreguoja protas, jie priimami atvira širdimi; be to tradicijos formavosi ne vieną šimtmetį, o jas koregavo  patys žmonės. Tik norėčiau lietuviams papasakoti apie Šiaurės Lietuvos kaimynus latvius ir apie jų sostinę Rygą, kurią mūsų regiono žmonės aplanko gerokai dažniau nei savo tėvynės sostinę. Vizų režimas buvo kiek suvaržęs ir pristabdęs bendravimą su kaimynais, bet iš lėto jis atsistato. Ir, žinoma, kaip visada pirmieji suskubo verslininkai: Maximos, Saulutes – ten šiandien latviai perka maistą. Smagu ir kartu liūdna, bet nesinori kalbėti apie verslą, juolab, kad jo veidas toks visur primityviai vienodas – visą Europą paverčiantis nuobodžiais, nutukusiais vartotojais... Žinoma, galima būtų pasišaipyti iš latvių, kad „latvis protingas tik iki pietų“, todėl vakare sandorių su juo geriau nesudarinėti; kad nei tarybiniais laikais, nei laisvoje Latvijoje nerasi gerų kelių; kad nemoka jie tiesti autostradų su kavinėmis ir benzino kolonėlėmis pakelėse, bei apmokestintomis poilsio aikštelėmis prie ežero tik turtingiesiems; kad latviai ne tokie apsukrūs ir gudrūs...

Visa tai civilizacija ir jos kūriniai, bet man mieliau kalbėti apie kultūrą, parodyti senąją Rygą su šimtametėmis liepomis, senamiestį ir jame atstatomais senoviniais pastatais, pajusti gėlių – lauko ramunių, aguonų, kvapniųjų žirnelių, lelijų ir rugiagėlių – aromatą,  kuris užpildo visą Rygą. Trumpai paminėti demokratijos nebuvimą pajūryje, kai neleidžiama viešai, demonstratyviai gerti netgi alaus (ne tik išskirtinėmis dienomis, bet kasdien), o apsinuoginę nudistai griežtai baudžiami tvarkos sergėtojų-moterų. Nesusiaurėjo Rygoje šaligatviai ir nesusitraukė aikštės – jos neužstatomos gyvenamaisiais namais ir parduotuvėmis. O dviratininkams nereikia šokinėti per šaligatvių bortus – eismas pritaikytas šiai transporto priemonei.

Tiek ir beliko žodžių apie Latviją, tiesiog ten pailsėjome, nes nežiūrėjome televizoriaus, nesiklausėme radijo ir nesijutome antrarūšiais ir kaltais, kad gimėme TSRS.

P.S. „Gimiau nei per anksti, nei per vėlai“.

D. stungurienė

Skaityti 2037 kartai Atnaujinta Šeštadienis, 02 kovo 2013 11:29

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Wednesday the 12th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©