Jūs esate čia:valstybė»Dėl Amerikos lietuvių
Trečiadienis, 13 vasario 2013 14:36

Dėl Amerikos lietuvių

Parašė  Jonas Kriaučiūnas
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Dėl Amerikos lietuviųJonas Kriaučiūnas

Paskiausiuoju laiku Lietuvoje pradėta susirūpinti broliais amerikiečiais. Vis dažniau spaudoje ir per radiją keliamas Amerikos lietuvių nutautėjimo klausimas; ieškoma priemonių išlaikyti gyvenančiuose anapus Atlanto broliuose lietuvybę. Bet tam reikia būtinai atitaisyti padarytosios Lietuvos klaidas santykiuose su broliais amerikiečiais. O padaryta stambių klaidų, kurių svarbiausios jau nebepataisomos, nes proga joms taisyti jau seniai yra praėjus. Visų pirmučiausia stambi klaida buvo padaryta buvusiųjų Lietuvos vyriausybių – tai neleidimas amerikiečiams lietuviams įsigyti Lietuvoje nekilnojamo turto, vadinasi, laikymas jų šiuo atveju svetimšaliais-svetimtaučiais.

Šita klaida padarė daug medžiaginės žalos ir pačiai Metropolijai, nes tuo Lietuva neteko daug vertingos valiutos dolerių pavidale. Toji klaida ne tik sustabdė grįžti pasiturintiems broliams Tėvynėn, bet pasėjo tarp jų Amerikoje nelemtą atšalimo, nepasitikėjimo Tėvyne sėklą. Dargi veikliausieji, labiausiai užsigrūdinusieji kovose už lietuvybę nusiminė, nuleido rankas ir ataušo Lietuvai. Daugeliui šitoks Lietuvos vyriausybių elgimasis rodėsi lyg kokių svetimtaučių darbas, tartum Lietuvą valdytų ne savi broliai lietuviai, o svetimieji, kurie stato kliūtis pasiturinčiam lietuvių gaivalui apsigyventi Lietuvoje. Juk pradžioje Lietuvos svetimtaučiai labai buvo priešingi Lietuvos nepriklausomybei, darė visokių kliūčių jai įsitvirtinti ir stengėsi prijungti Lietuvą prie Lenkijos. Kas nežino „peoviakų“ bylos!

Po kiek laiko ta kliūtis buvo pašalinta. Bet jinai didesniąją savo žalingojo tikslo dalį jau buvo atlikusi ir kaipo priemonė laimėti brolių amerikiečių palankumui Lietuvai jau buvo pavėlinta.

Dabar Amerikos lietuviai, užuot emigravę Lietuvon, pradėjo tik lankytis čionai, tenorėdami tik pasimatyti su giminėmis. Padėtį pablogino ir pats laikas, nes po keliolikos metų užėjo ekonominė pasaulio krizė, ir tie pinigai, kurie pradžioje būtų lengvai galėję būti perkelti iš Amerikos bankų Lietuvon, tuose bankuose „įšalo“. Tuo būdu ne tik neišnyko moralinis nepalankumas lietuvybei, bet atsirado ir materialinis, stačiai sakant, negalėjimas grįžti Lietuvon. Savo keliu tie piniguotieji lietuviai, kurie tuoj po karo neturėjo galimybės įsigyti nekilnojamo turto Lietuvoje (o tokio turto įsigyti labai norėjo), nusipirko Amerikoje namus arba žemės ir jau tą savo turtą naudoja bei saugoja ir grįžti Lietuvon jau nebesirengia. Tokie mūsų broliai jau yra galutinai atsidavę likimo globai – skęsta amerikonėjimo bangose. Iš ekskursantų tik labai retas tepasilieka senojoje tėvynėje. Dėl Lietuvos vyriausybių klaidų amerikiečių atžvilgiu Amerikoje atsirado nemaža agitatorių, ypač iš kraštutinių partijų, kurie tas klaidas išpučia savo laikraščiuose ir tuo būdu kasa tarp metropolijos ir amerikiečių lietuvių dar gilesnę prarają. Agitacijos išdavas labai pajunta amerikiečiai ekskursuodami po Lietuvą, o dar labiau joj apsibuvę.

Bet reikia pasakyti, kad ir šiandien dar daug kuo Lietuva atstumia ekskursantus nuo savęs. Pavyzdžiui, Klaipėdoje pasitinka ekskursantus su muzika, su gėlėmis, vaišina, nakvydina, o paskum kruvinai skriaudžia. Kai brolis amerikietis nukanka į gimtąją savo parapiją, į gimtąjį kaimą, tai visi pradeda įvairiais būdais kaukti iš jo dolerius, nekalbant jau apie gimines ir pažįstamus, kurie gatavi amerikietį nurėdyti ir nuogą paleisti. Skriaudžia jį ir visokį organai. Tuoj apmokėk savo buvimą Lietuvoje, tuoj reikalauja visokių leidimų, visokių liudymų, tai šaukia į apskritį, tai pas viršaitį, tai dar kur, o visur tik mokėk, mokėk ir mokėk! Kurie grįžta atgal į Ameriką, tų kančios neilgos: bet kuris susigundo pasilikti ir pradėti čia bent kuo verstis, tai tam kančių nematyti galo. Pavyzdžiui, pažinojau vieną gana inteligentingą pargrįžėlį, kurs Amerikoje buvo daug pasidarbavęs savo mylimos tėvynės Lietuvos labui. Jis parvykęs nusipirko prie gero kelio gabalą žemės ir pradėjo statyti ugnia varomą malūną. Tik štai jam sako, kad čia ne Amerika, kad malūnui statyti reikia leidimo, reikia pristatyti apskrities inžinieriui tam tikrą malūnui planą patvirtinti. Mūsų pargrįžėlis, kuris apie planus labai gerai nusimano, pats padirba planą ir pristato kur reikia. Tuo tarpu namie statosi gyvenamą namą ir kitus ūkio trobesius, perkasi ir vežasi medžiagos malūnui. Darbas eina, laikas bėga. Namas jau gatavas, tvartas bei klojimas jau stovi, jau iškastas šulinys, prisodinta medžių, pasėta javų, pasodinta daržovių, o malūnui plano kaip nėra taip nėra. Pargrįžėlis jau keletą kartų važinėjo į apskritį, bet planas vis dar nepatvirtintas, vis dar neperžiūrėtas... Vis inžinierius neturi laiko planui peržiūrėti. Pargrįžėlis guodžiasi kaimynams. Jam sako: „Tu durnas, kad negauni plano. Žinai, pas mus ne Amerika; pas mus netepsi, tai nė nevažiuosi...“ Bet jis mano, kad Lietuvoje privalo būti švaru, Lietuva – tai ne caro Maskolija... Užeina krizės metai, pinigai iškrinka. Kada galų gale inžinierius planą betgi patvirtina, pargrįžėlis jau yra praradęs pinigus ir norą bent ką kurti Lietuvoje.

Jis išsiparduoda pamažu žemę, trobesius ir visą inventorių ir bėga atgal į Ameriką ir varo ten baisiausią agitaciją prieš Lietuvą ir stabdo, gaišina ekskursijas jon. Tai gyvas faktas. Vadinasi, karštas patriotas, daug dirbęs ir aukojęs pinigų Lietuvos išlaisvinimui, pargrįžęs Lietuvon su didžiausia viltimi čia įsikurti, darbuotis savo Tėvynei, virsta aršiu tos pačios Tėvynės priešu. Išvažiuodamas Amerikon jisai pareiškė, kad jeigu jam nebūtų pavykę gauti leidimo grįžti Amerikon, jis būtų važiavęs nors ir į Braziliją ar kur kitur, bet anaiptol nenorįs daugiau gyventi čia. Taip nusivylė daugelis pargrįžusių ir norėjusių apsigyventi Lietuvoje amerikiečių. Nors tarp jų buvo labai gabių ir gerokai prasimokslinusių, bet labai retam tepavyko pritilpti prie valstybės kuriamojo darbo, kuomet svetimtaučių valstybės tarnyboje yra labai daug, nors kitas jų neturi jokios kvalifikacijos.

Tad nepavykus įsigyventi Lietuvoje, patyrus liūdnas to nepavykimo priežastis, bėga jie atgal Amerikon ir ten varo piktą propagandą prieš Lietuvą greta aršiausių mūsų Tėvynės priešų. O kurie negali pargrįžti Amerikon, kęsdami didį skurdą Lietuvoje, rašinėja savo giminėms ir pažįstamiems baisius laiškus apie nepakenčiamą padėtį Lietuvoje, atgrasindami tuo būdu tuos nuo grįžimo į Lietuvą ir stumdami į amerikonėjimo bangas.

Labai marina lietuvybę Amerikoje ir ta aplinkybė, kad po karo Amerikon beveik neatvyksta naujų emigrantų iš Lietuvos, nes Amerikos valdžia įvažiavimą svetimų piliečių yra labai susiaurinus. Tuo būdu daugėjimas lietuvių skaičiaus iš naujų jėgų labai menkas. O gimusioji Amerikoje karta jau yra visiškoje amerikonų įtakoje, eina mokslą amerikoniškose mokyklose ir amerikonėja labai smarkiai.

Tuo būdu, iš vienos pusės, yra žuvusi galimybė amerikiečiui lietuviui įsigyti nekilnojamo turto Lietuvoje, iš antros pusės nėra galimybės pritilpti prie valstybės kuriamojo darbo ir čion pelnytis pragyvenimą. Iš trečiosios pusės, gerai visi žinome, kokia menka Lietuvoje pramonė, kiek joje bereikalinga darbininkų ir ką toks darbininkas uždirba. Prekyba gi čionai beveik visa svetimtaučių ir svetimšalių rankose. Jų rankose ir stambiausieji kapitalai. Kai tik pasirodo kame lietuvis, mėginantis pasikelti aukščiau, tuojau jis būna nublokštas įsigalėjusių pašaliečių ir turi liautis arba eiti jiems tarnauti. Labai ryškų pavyzdį matėme pernai vasarą su klaipėdiškiu garlaivininku Pyče. Jis buvo bemėginąs su savo garlaiviu darbuotis Nemuno linijoje Kaunas – Jurbarkas; bet solidarus svetimtaučių veikimas prieš jį buvo toks klotingas, kad žmogelis, gavęs apie 10 000Lt gryno nuostolio, turėjo pasitraukti iš kur buvo atvykęs. Pažymėtina, kad nukonkuruoti lietuvius svetimtaučiams dažnai padeda ir mūsiškiai, gaudami menką užtai iš jų atlyginimą.

Visos tos kliūtys įsigyventi Lietuvoje amerikiečiui lietuviui yra labai gerai žinomos ir daugelio jau išmėgintos.

Žinant ir matant visa tat, argi galima turėti bent kokios vilties, kad amerikiečiai lietuviai galėtų grįžti senojon savo numylėton Tėvynėn! Anaiptol! Mūsų broliai amerikiečiai ir taip dar labai pavyzdingi Tėvynės mylėtojai, kad jie atvažiuoja Lietuvon nors apsilankytų. Bet nebeilgai jie telankysis, kadangi jaunoji, Amerikoje gimusioji ir augusioji karta, kaip sakyta, jau sąsajos su senių gimtuoju kraštu greit nebeturės.

Sekantis spiralės apsisukimas...

Gal ir nereikėtų komentuoti to, kas parašyta, nes mintys tokios aiškios, suprantamos ir tokios šiandieninės. Jei nebūtų nurodyta prie straipsnio data, niekas net nesuabejotų, kad tai šiandienos tema. Juk ir vėl sprendžiame tas pačias problemas tiek su stambiuoju kapitalu, tiek su valdininkais, tiek su naudingais Lietuvos ateičiai prarastais išradimais ir pasiūlymais.

Kai straipsnis buvo rašytas, Lietuva dar nebuvo ragavusi tarybinės „vergystės“, bet problemos buvo identiškai tos pačios. Niekada lietuviai nėra kalti dėl juos užgriuvusių nelaimių ir nesėkmių – visą laiką vargšę Lietuvėlę „skriaudžia“ kiti. Ir visą laiką nukenčia lietuviai, tauta, kurios siekiais ir svajonėmis spekuliuoja valdininkai. Tai kas per šalis ta Lietuva? Kur rasti atsakymus ir kaip išbristi iš bėdų?

Nesubrendęs žmogus visada kaltina aplinką, nes jis nesuvokia savęs kaip asmenybės, individo. Tokiu žmogumi visada turi kažkas rūpintis ir visada turi atsirasti tas, kurį būtų galima apkaltinti dėl nesėkmės. Žinodami, kad „kaip danguje, taip ir žemėje“, analogiškai galime vertinti ir valstybę (didelį žmonių skaičių). Jei valstybės politika teigia, kad dėl atsiradusių problemų yra kaltos kaimyninės valstybės, galima daryti išvada, kad tokia valstybė yra nesubrendusi ir negali gyventi savarankiškai – jai reikalingas vadovas, arba „vyresnysis brolis“. Tokios išvados tik patvirtina pastovų Lietuvos nepriklausomybės praradimą – vos atgavusi nepriklausomybę, Lietuva „pradeda blaškytis“, ieškoti į ką atsiremti. Štai tokiu metu ją ir užvaldo visokie svetimšaliai prašalaičiai. Nepriklausomybės-priklausomybės laikotarpiai kartojasi periodiškai ir tai kartosis tol, kol tauta subręs ir tikrai taps laisva ir nepriklausoma, arba sunyks, jei žmonės, tiksliau kiekvienas žmogus individualiai,  nesugebės suvokti, kad jo likimas yra jo paties rankose. Ir jokia valdžia, jokia svetima armija, jokie labdaringi fondai nepadės jam išlipti iš duobės. Tiktai pats, savo žinojimo ir darbo dėka, žmogus gali tapti nepriklausomu nuo aplinkybių bei laisvu nuo aplinkos. O kai tokių susivokusių žmonių atsiras daugiau, jie sukurs ir laisvą valstybę, kurioje valdys ne kapitalas, ne valdininkas, o Išmintis ir Grožis. Vienintelis kelias į sąmoningumą, į savęs suvokimą, yra Žinojimas, o Žinojimas yra Meilė. Jei Saulė nustotų mylėti Žemę, ji iškart užgestų, o Žemė sušaltų.

Skaityti 1930 kartai Atnaujinta Šeštadienis, 02 kovo 2013 11:41

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Tuesday the 16th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©