Jūs esate čia:valstybė»Juk tai demo-kratija
Trečiadienis, 13 vasario 2013 14:04

Juk tai demo-kratija

Parašė  G.Stungurys
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Juk tai demo-kratija

„Visais laikais visi tikrai iškilūs žmonės buvo ir yra užvaldomi vienintelės idėjos – sukurti tobulesnę ir humaniškesnę visuomenę. Laimė gyvena pačiuose mumyse. Jei mes į žmoniją žiūrėsime kaip į vieningą šeimą, kur kiekvieno gerbūvis ir gyvenimas priklauso nuo visų kitų gerbūvio ir gyvenimo, daugelis problemų atkris savaime. Naujasis Pasaulis artėja, jis nuostabus, savyje jis sukaupė pačias gražiausias mūsų viltis...“

 Sv.N.Rerichas

Dažnai tenka girdėti, kad Lietuva yra demokratiška šalis, kad tarpusavio santykiai joje yra sprendžiami demokratiškai. Bet kas yra demokratija?  Pažiūrėkime, ką apie tai rašo filosofinis žodynas. Keičiasi santvarkos, požiūriai, o žodynai išsaugo tikrąją, neiškreiptą žodžio prasmę. Kuo užrašas senesnis, tuo daugiau jis atspindi tiesą. 

„Demokratija  (gr. demos – liaudis ir kratos – jėga, valdžia) – viena iš valdžios formų, kuri oficialiai skelbia principą, kad mažuma yra pavaldi daugumai, ir pripažįsta piliečių laisvę ir lygiateisiškumą.“  

Vadinasi, demokratija yra valdymo forma, bet juk valdymo forma neapsprendžia ir nenurodo šalies krypties ir tikslų – pirmiausia juos reikia sukurti, ir tik po to demokratiškai įgyvendinti. Deja, mūsų šalis neturi ateities vizijos, neturi ir ateities planų. Atrodytų, visai neseniai turėjome siekį ir tikslą – tapti nepriklausomais ir laisvais, bet vos tik tai gavome, pasimetėme ir nebežinome, ką veikti su ta laisve. Jau antrą dešimtmetį trypčiojame vietoje, žiūrėdami į praeitį ir garbindami svetimus dievukus, o ateitis artinasi. 

Kadangi vieta ilgai nebūna tuščia, nesusiformuotą ateities viziją pabandė užpildyti Europos Sąjunga. Ji nė trupučio nepriminė tarybinės sistemos su nemokamu švietimu ir visiems prieinama sveikatos sistema, todėl nekėlė jokių asociacijų su praeities priklausomybe. Ši sąjunga turėjo kitą veidą – jos siekiai ir tikslai yra įgyvendinami konkurencijos ir karjeros pagalba, ir tai demokratiška sąjunga. Kur ir kaip išsireiškia ta demokratija, neaišku. Juk jeigu yra konkurencija, tai iškart susidaro skirtingi gyventojų sluoksniai – atsiranda savininkai ir jiems dirbantys. Vadinasi, formuojasi antagonistiniai, priešiški santykiai, gimsta išnaudotojai ir išnaudojamieji. Taip išeina, kad mes „einame“  į kapitalistinę (buržuazinę) arba vakarietišką demokratiją – kai valdžioje turtuoliai, kurie (nors tai ir paradoksas) „vykdo“ tautos valią. Žodžiu, katinai padeda įgyvendinti pelių norus. Mums, lietuviams, iš pradžių tai atrodė labai patrauklu – juk nei vienas mintyse savęs neįsivaizdavo tarp nepasiturinčių – visi svajojo būti valdytojais, savininkais, žemės paveldėtojai ir t.t. ir panašiai. Deja, išrinktųjų visada būna mažuma, o daugumai visada kažko neužtenka. Todėl nereikia pamiršti, kad piliečių laisvė ir lygiateisiškumas kiekvienoje valstybėje suprantami savaip. Jei visuomenė yra antagonistinė, t.y. sudaryta iš skirtingų visuomenės sluoksnių, tai demokratiją tokioje šalyje apsprendžia gamyba. Skelbiamos formalios politinės tiesos niekuo negarantuojamos, o išrinktieji valdžios atstovai dažnai yra tik turtingųjų politinis įrankis. 

Iš tikrųjų, tai šalies kryptis neturėtų keistis po kiekvienų seimo rinkimų – gali keistis tik numatytų planų įgyvendinimo būdai. Tai, žinoma, būtų idealus šalies vystymosi kelias. Tačiau, stebint šiandieninius politikus, tai atrodo neįmanoma. Kelių žmonių asmeninės ambicijos, tarp partinės kovos užgožia visos šalies gyvenimą. O ir pati tauta daugiau dėmesio skiria trumpalaikiams, dienos svarbumo reiškiniams, nei trupučio nesusimąstydama apie ateitį. Visiems kažkodėl atrodo, kad ateities nereikia kurti – ji ateis savaime. Bet juk net norėdami nusipirkti kokį nors daiktą, pirmiausia sukuriame planą, kaip pigiausiai ir greičiausiai tai padaryti.  

Nesukurtas rytojus neišvengiamai taps šiandiena, bet koks jis gali išaušti, jei šiandiena paskendusi aferose, egoizme, pyktyje ir keršto planuose? Toks medis užaugins labai karčius vaisius – ligos, susvetimėjimas, silpnumas, katastrofos išsikeros tokioje šalyje. Ta šalis taps panašia į padvėsusį šunį, kuris skleidžia tik dvoką ir kurį norisi apeiti kuo didesniu spinduliu.  O čia jau gali padėti Kosminių Dėsnių žinojimas. Jie nepriklauso nuo politinių sprendimų ir tarptautinių susitarimų, jų pakreipti negali netobuli žmonių įstatymai. Kai šalis suserga, Kosmosas imasi priemonių ją išgydyti, arba sunaikinti, kaip negyjantį skaudulį, sargdinantį visą kūną. Prisiminkime, kiek imperijų jau žlugo, kiek jų pamiršta. Kiekviena šalis ir tauta yra planetos dalis, o planeta yra Kosmoso dalimi. Viskas tampriai susieta ir priklauso vienas nuo kito. Planetos stovis pilnutinai atsiliepia kiekvienos tautos gyvenimui. Mūsų planeta nėra šiaip sau didelis apvalus rutulys su žemės lopiniais išsimėčiusiais vandenyje. Jis priklauso Saulės sistemai ir sąveikauja su kiekviena iš sistemos planetų. Saulės sistema nėra vienintelė Kosmose – tai tik mažytė dalelytė Kosmoso erdvėse. 

Visur egzistuoja sistema. Ji atsispindi dangaus šviesulių išsidėstyme, lygiai taip pat ji įsispaudusi ant žmogaus kūno – mikro ir makro pasauliai šalia, jie visą laiką sąveikauja. Kiekviena valstybė, kaip ir žmogus, „pavaldi“ kuriam nors zodiakui. Zodiakas visų pirma nurodo šalies kryptį. Ši kryptis labai tampriai siejasi su epochomis, o kryptį nurodo kitas zodiako ženklas. Pavyzdžiui, Kristaus epocha dar kitaip vadinama Žuvų epocha, Izraelis „priklauso“ Žuvų ženklui. Žydų tauta nepripažino Kristaus lauktuoju jų tautos Išgelbėtoju ir nukryžiavo. Visa tai stebėjo romėnai. Jie, Pontijaus Piloto vaidmenyje, neskyrė bausmės žydų karaliui, bet ir neišgelbėjo jo nuo mirties – palikdami galutinį sprendimą žydų tautai. Tačiau po kurio laiko, praėjus keliems šimtmečiais, romėnai nusprendė Kristų padaryti šventuoju ir jo asmenybės pagalba pabandyti sutvirtinti savo viešpatavimą. Nesuprasdami Mokymo esmės, naujieji krikščionys kryžių žygiais bandė suklaidinti visą pasaulį – jie skleidė tikėjimą kalavijo pagalba. Taip gimė ir pasaulį užvaldė krikščionybė.   

Naujoji Maitrėjo Epochai lydima Vandenio, o išrinktoji šalis yra Rusija, ji taip pat priklauso Vandenio ženklui. Šiandien mes niekiname Rusiją, smerkiame jos pasirinktą kryptį, bet Rusija, kaip ir Izraelis, turi savo kelią. Todėl mums, žiūrint iš šalies, daug kas atrodo nesuprantama ir nepriimtina. Bet ar vieną dieną nenutiks taip, kad pradėsime garbinti rusus, taip kaip šiandien suteikiame privilegijas žydams?

 Kiekviena epocha turi savo istoriją. Legendų pavidalu jos sklando po pasaulį ir laikas nuo laiko atgyja žmonių atmintyje netikėtais atradimais – Velykų salos gigantiškomis skulptūromis, senovinių miestų griuvėsiais, papirusų ritiniais, Egipto piramidėmis. 

Gali pasirodyti, kad kitos šalys kaip ir lieka už borto, nes visas pasaulis atsigręžia į tą vienintelę išrinktąją tautą. Taip vyksta tik dalinai, nes visos tautos turi savo nuosavą vietą ir kryptį evoliucijoje. Kosminio dėsnio nesuvokimas apsunkina tautos gyvenimą. Kaip žmogus negali egzistuoti vienas – jis tiesiog yra priverstas bendrauti su supančiais žmonėmis – taip ir valstybė turi bendrauti su visomis valstybėmis. Tarpvalstybinis bendravimas priklauso nuo tautos, ir kiekvieno piliečio atskirai, dvasinio ir kultūrinio išsivystymo lygio. Pasklaidžius istorijos archyvus lengvai galima įsitikinti, kad kuo aukštesnė kultūra vyravo šalyje, tuo lengviau būdavo sprendžiamos įvairiausios problemos – nuo kasdieninių buitinių iki tarptautinio bendravimo. Kaip inkstai negali atlikti širdies darbo, taip ir viena šalis negali pavaduoti kitos šalies planetos gyvenime. Galimas tik bendradarbiavimas ir susitarimas, bet čia pritaikyti demokratiją neįmanoma. Žmonių skaičius niekaip negali įtakoti tarpusavio santykių, šalys-gigantai negali primesti savo pažiūrų mažoms tautoms, nes kiekviena šalis turi savo paskirtį ir atlieka savo funkcijas, kaip ir tam tikras kūno organas. 

Norėtųsi užbaigti Stepono Stulginskio mintimis:

Projektuokim ateitį... Gaila, šis laikmetis, kurį vadiname demokratija, veda tik į chaosą: lemia ne mąstantys, o inertiški žmonės, masė. Esam kosmoso piliečiai, o gyvenam kaip kirminai... Šalį valdyti išsirenkam geriausius? Anaiptol: argi gali masė spręsti, kas doriausias, teisingiausias? Demokratija neišvengiamai baigiasi demagogija. Vakarų civilizacija neabejotinai žlugs. Ateities santvarka – teokratinė, tik ji - išeitis iš chaoso. Valdymas turi eiti iš viršaus, jokiu būdu ne iš apačios. Vadovauti turi "teo".

Skaityti 1839 kartai Atnaujinta Šeštadienis, 02 kovo 2013 11:43

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Tuesday the 16th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©