Be abejo, šiltesnis oras, nei šiaurinėse broliškose Pabaltijo valstybėse, taip pat turėjo neginčitiną įtaką „prisirišti prie žemės“ ir tarsi būti nepriklausomu nuo išorinio pasaulio – nei bado, nei maro, nei karo atveju. Pagarba Žemei-maitintojai – išskirtinis lietuvių tautos bruožas, lietuvio siela dar nenumarino tikrosios žmogaus prigimties, lietuvis vis dar jaučiasi Gamtos vaiku. Taigi, kad ir kaip artimos būtų mūsų baltiškos šaknys, tautos mūsų kiek panašios, tiek pat ir skirtingos. Užtenka pažvelgti į tautinius kostiumus – kokie jie panašūs, o kartu ir kokie jie skirtingi!

*

Galbūt, lietuvių ir latvių tautas stipriausiai vieną nuo kitos atitolino plūstanti iš skirtingų šalių krikščionybė, į Lietuvą – iš lenkų katalikiška, o Latviją – iš vokiečių liuteroniška. Nuo Rygos įkūrimo XIIIa. iki XVIa.p. mieste gyveno beveik vien tik vokiečiai. Vokiečių administracija stengėsi išlaikyti šią vokiečių salą baltų aplinkoje ribodami latvių teises apsigyventi mieste, Vilniuje tuomet ypač  juntama buvo lenkiška įtaka.

Stipriai įtakojo, atitolino lietuvių ir latvių kalbas ir labai aktyvūs lietuvių kalbininkai. Dar prieš pusšimtį metų su latviais buvo gerokai lengviau susikalbėti nei šiandien. Jų kalbininkai iki šiol nenaikina archaiškų žodžių, o „atėjusiuosius“ kartu su techo-progresu iš kitų kalbų, tiesiog asimiliuoja latviškai tarmei. Tuo tarpu lietuvių kalbininkai visus lietuviškus žodžius tiesiog naikino, vos įtarę jų slavišką kilmę, niekad nebandydami susimąstyti, kad tai lietuviški žodžiai, prigiję slavų kalboje, o dar tiksliau tai sanskrito šaknis išlikusi tiek vienoje, tiek kitoje tautoje. Šiandienos kalbininkai taip pat visus natūraliai ateinančius žodžius stengiasi išversti, sulietuvinti, vietoj to, kad paliktų jų kitatautę šaknį, taip suteikdami galimybę ateities kartoms atsekti žodžio ir daikto kilmę. Ką gi, tai vėl gi tautiniai ypatumai, formuojantys tautos veidą.

Diana Stungurienė